Lietuvos 100-mečio Dainų šventės Dainų dieną prisimenant

prof. Regimantas Gudelis

Neskubėjau. Laukiau Dainų šventei „Vardan tos…“ skirtų publikacijų. Jų šį kartą neįprastai daug: tyrimų duomenys, bendresni apmąstymai, reportažai, istoriniai šventės pristatymai, o iš kitos pusės – kandi internetinė ar laikraštinė kritika. Jai apžvelgti reikėjo laiko.

Tekstą apie Dainų dieną kol kas aptikau tik vieną – L. Dumbliauskaitės „Keletas pastebėjimų apie praėjusią dainų šventę“ choras.lt puslapyje. (Gal dar pasirodys „Muzikos baruose“, „Kultūros baruose“ ar „Liaudies kultūroje“?). Kol kas mažoka.

‎Pristatyti pilną kritikos vaizdą šiame rašinyje neišeitų, nes citavimas ir komentarai užimtų per daug vietos. Dėl to N. Putinaitę su jos ankstesniu straipsniu „Naujajame židinyje“ atidedu į šalį. Nacionalinis kultūros centras (LNKC) sudarė spaudos apie Dainų šventę sąvadą, bet nepilną∗. Realus yra ženkliai didesnis. Derėtų papildyti ir įvesti į CD bei archyvuoti. Tai mūsų šios Dainų šventės reflektyvinis atspindys ir istorinis dokumentas. Nors ir nenorėdamas išsitęsti, vis dėlto šiame straipsnyje negaliu išsiversti be kai kurių tekstų citavimo. 

Dainų dieną detaliai analizuoti, aptariant kiekvienos dainos atlikimą, nors tai būtų verta, jau per vėlu. Paliesiu tai, kas man labiausiai įstrigo, taigi, išklosiu savo įspūdžius. Kalbėdamas apie dainas, trumpinimo dėlei neminėsiu jas dirigavusių dirigentų pavardžių. Tikiuosi, gerai atsimename, kas ką dirigavo, jei pasimiršo – galima pasitikslinti internete.

‎‎

Norėdamas būti teisingai suprastas iš anksto perspėju: Šimtmečio dainų šventę vertinu pozityviai, tačiau analizuoti ir kai kuriuos momentus vertinti savo nuožiūra nėra u ž d r a u s t a.

 

Tyrimai: pakilo dainų šventės autoritetas

Prieš šventę buvo paskelbti viltingi tyrimų duomenys: daugiausia Dainų šventės gerbėjų – tarp jaunimo¹. 17 proc. besimokančio jaunimo ir 12 proc. 18–29 metų amžiaus žmonių neabejoja, kad tikrai dalyvaus šimtmečio dainų šventėje „Vardan tos …“² 

Duomenys po šventės.  LRT skelbė, jog dainų šventė bent trumpam subūrė beveik pusę Lietuvos. Šventės renginių transliacijas per nacionalinę televiziją, internetu ir gyvai koncertuose pamatė apie 1,5 mln. Lietuvos gyventojų. Tiesioginės transliacijos reitingas pasiekė 5 proc. Viską pranoko tautiškos giesmės transliacija iš Dainų šventės: ją gyvai stebėjo, o gal ir kartu giedojo, apie trečdalis milijono žiūrovų. Himno giedojimo transliacijos reitingas prilygo „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos finalui. Iš viso Dainų šventės transliacijas per TV bent trumpam įsijungė 1 mln. 27 tūkst. žiūrovų. Prieš ketverius metus vykusią Dainų šventę per LRT stebėjo 1 mln. 22,5 tūkst. žiūrovų. 110 tūkstančių žiūrovų Dainų šventės transliacijas tiesiogiai stebėjo internetu, o antra tiek (115 tūkst.) peržiūrėjo šventės koncertų įrašus. Prie transliacijų šventės dienomis aktyviausiai jungtasi iš Jungtinės Karalystės, Norvegijos, Peru, Vokietijos, JAV ir kitų šalių, daugiausia iš šalių, kuriose gyvena gausios lietuvių bendruomenės. Dainų šventė sutraukė apie pusę Lietuvos³.


Atrodo, Šimtmečio dainų šventė sutapo su pačios šventės proveržiu, gal net renesansu. To priežastys, manytina, yra kultūrinės, bet tuo pačiu ir tautinio pakilimo pasekmė – tauta pradeda instinktyviai gintis nuo nutautinimo ir išvalstybinimo. Visiems siūlau perskaityti 2018 m. „Liaudies kultūroje“ Nr. 2 V. Daujotytės ir Nr. 3 V. Rubavičiaus straipsnius apie ritualą Dainų šventėje.


Kitus kultūrologinius tyrimų duomenis /R. Repšienė, A. Vaišnys/ rasite „Dainų šventės: laikas išmokti naujų ir švęsti. Pokalbis apie Dainų šventės komunikaciją“ /www.DELFI.lt ir kt.


Pastaba dėl tyrimų: Dainų šventes tyrė ir Lietuvos kultūros tyrimų institutas, išleidęs atskirą knygą „Lietuvos kultūros tyrimai 7: Dainų šventė – tapatybės savastis ir modernybės trajektorijos“ (Sudarytoja Rita Repšienė. 2015. ). Šimtmečio šventės proga buvo atlikti nauji sociologiniai tyrimai. Dėmesys dainų šventei didėja, nes pats reiškinys –  nepaprasto masto, susivokta, kad tai gera tema. Bet ne visai gerai bus, jeigu apie šventę visi tyrimai eis tik kaip apie „renginį“ ar kultūros tradiciją apskritai, atitrauktai nuo meno. Jeigu į tyrimus neįsiterps muzikai, šie duomenys ir žinios virs tik bendresniu humanitariniu antsluoksniu virš dainų šventės. Jos menas, tikrieji rengėjai – chorai ir visi liaudies kolektyvai – nuslinks į paribį.


Pagyrimo vertas Ugnius Antanavičius, paruošęs puikią Dainų dienos apžvalgą su forografijomis. Portalas 15min pristato 25 faktus apie dainų šventes, kurie atskleidžia, kaip šis renginys gimė ir kaip tapo daugeliui lietuvių svarbia tradicija. (Šaltinis: 15min).


Laiku ir tinkamai D. Tamošaitytė¹¹ ir F. Kauzonas¹² atkirto internetiniams pašaipūnams.

Pasirodė „Latviška korta“ – apžvalgininkai pradėjo aiškinti: Latvijos dainų šventėje publika dainuoja kartu su choru, o pas mus – ne. Dėl to Lietuvoje Dainų diena, atseit, netikra¹³. Dingstį, atrodo, bus davęs A. Juozaitis dar anksčiau, o šį kartą savo emocingame, gražiame atsišaukime vėl prikiša – nuo latvių baisiai atsilikom, net 51 metus²¹. 

Apskritai internetinėje kritikoje fragmentuojasi trys temos: mūsų Dainų šventės tradicijos menkinimas ir siūlymas ieškoti „naujų formų“, tautinių dainų menkinimas, ir visai nauja – „„ideologizuotos“ dainų šventės veda į Lietuvos kultūros naikinimą“²². Kritikų reziumuojanti išvada: tikslinga mažinti Dainų švenčių finansavimą.

Kritikai, atrodo, rado moralinę atramą – rašytoją H. Kunčiną, kuris savo romane „Lietuvis Vilniuje“ (2011) išjuokia Dainų šventės dalyvius, kalba apie žmonių „sąmonės sutrikimą“, pasireiškiantį per „religinę patriotinę ekstazę“ Jeruzalėje ir Vilniuje – Dainų šventėje. Ir jau apžvalgininkas V. Jauniškis dėsto: Šūkis „Vardan tos“ leidžia bet ką – nešvariai, nesolidžiai, inertiškai ar tiesiog negalvojant ir nesigilinant – vardan mūsų patriotizmo, laisvės, tapatybės ir kitų kilnių žodžių. […]. Sąmoningai neatskiriu keleto įvykių ir jų rengėjų, nes išsirikiavę į vieną savaitę, jie tik patvirtina bendrą tendenciją. „Laisvės kario“ epopėja dar laukia išsamaus tyrimo, ir tai Herkaus Kunčiaus plunksnos vertas peizažas (kitą aktualijų dalį – Dainų šventę – jis jau aprašė antropologinėje studijoje „Lietuvis Vilniuje“).“ Ir dar: „Dėl skonio nesiginčijama, arba jį turi, arba ne, ir tai atskleidžia milžiniškas mūsų auklėjimo ir meno suvokimo spragas.²³

O antropologija štai tokia: romano herojus Šeputis, lyg panašus į M. Martinaičio Kukutį, klaidžioja po miesto istoriją, papuola į Dainų dieną ir mato:


„Lietuviams testamentu palikta Zauerveino giesmė tarsi netramdomas viesulas veržėsi iš daugiatūkstantinės minios širdžių, lėkė aukštyn, dundėjo, griaudėjo, aidėjo už Vingio parko pušynų – Per Nerį Arkikatedros, Vyskupų ir Valdovų rūmų […]. Pavergianti valia būti lietuviais užvaldė Gedimino stulpus, Sacharovo ir Jono Pauliaus II aikštes, […] šunų patvorius, nugriautas sodybas, ištuštėjusius kaimus, apsnūdusius miestelėnus… . […] Apkurtintas šio XXI amžiuje nebesuprantamo noro Šeputis pamatė atsidūręs ne tarp keistuolių, fanatikų ar ligonių, bet tarp nušvitusių, nieko pikta pasauliui nelinkinčių žmonių. Nebuvo nė menkiausio abejonės šešėlio, nė blausiausios dėmelės jų sielose, visi šie asmenys, dar neišsibėgioję po anglijas, airijas, ispanijas ar amerikas, išties norėjo būti lietuviais.“ 
„Šepučiui, irgi pasijutusiam lietuviu, susitvenkė ašaros. Atrodė, kad čia vyksta ne šiaip Dainų šventė, o atnašaujamos gedulingos mišios už lietuvių tapatybę. Įsidvasinęs, paveiktas jau ne Zauerveino, o Maironio žodžių „Graži tu, mano brangi tėvyne“, Napaleonas Šeputis pagaliau patikėjo, kad būtent GROŽIS išgelbės pasaulį. […] Atrodė, kad šia giesme užsihipnotizavusi bendrija nori visomis force majeure, visoms neįveikiamoms stichijoms parodyti, kad ir tūkstantmečio metų, milijonų šviesmečių čia stovinčiųjų valia išliks tokia pati, ji nepasikeis. Ir tai prigimtinė jų teisė – būti lietuviais, šios teisės ir po pasaulio pabaigos niekas iš jų neatims. Miniai pabaigus Jurgio Zauerveino užkeikimais, Maironio grožiu ir gėriu įkrautas giesmes, ponia Angelė stuktelėjo Šepučiui į pašonę. […]“.³¹

Kai šaipomasi iš kokio nors renginio ar dainavimo, tuokart vertinamas ar pašiepiamas veiksmas kaip toks. Tuo tarp H. Kunčinas išjuokia šventėje dalyvaujančius žmonės. Jis stačiai įžeidinėja juos. Mūsų demokratijos „pasiekimų“ karikatūra. Vakaruose pašaipūnai, viešai pasijuokę ar sukarikatūrinę Koraną ir Pranašą, išlėkė į orą. Kiti pašaipūnai pritilo. O mes? Ar galime į teismą paduoti H. Kunčiną dėl atviro žmonių įžeidinėjimo? 

Bet šaipomasi ir iš šventės, kas tolygu tradicinės kultūros naikinimui. Žmonija nuo seno atskiria realųjį gyvenimo laiką nuo šventės ir šventinio laiko. Šventė iš realaus gyvenimo persikelia į jausmų stichiją. Kaip tik todėl šventės iki šiol vyksta, žmonės nori bendrauti su pažįstamais ir nepažįstamais, net mūsų panelės kritikės to, atseit, norėtų. Paradoksas! Modernūs filosofai, vos prisilietę prie temos „Šventė“, vienu balsu tvirtina: dabartinė visuomenė susipriešinusi, švęsti nebemoka, rusai autoriai jau skundžiasi, jog prazdnik ūmer… Taigi, ateikite į mūsų Dainų šventę ir pamatysite – šventė gyva, lietuviai šventę turi ir švęsti moka. Bet žinokite, Jūs būsite pašiepti, pripažinti turintys proto „sutrikimus“, etc. Štai kaip viskas susijaukė, susipriešino.


Šimtmečio dainų šventės dedikacija/intencija/ ir atsišaukimas į ją


Šimtmečio dainų šventės tikslas buvo aiškiai įvardintas ir dokumentuotas valstybiniu mastu Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šventės koncepcijoje³². Joje akcentuojamas valstybės šimto metų gyvenimas ir užduotis šventei.


Kokiais epochiniais įvykiais buvo išklota valstybės šimto metų slinktis? Po Nepriklausomybės Akto (1918 02 16) dar tęsėsi ginkluota kova už realią Nepriklausomybę, spartus tautinės kultūros formavimas tarpukariu, okupacija ir II Pasaulinis karas, po karo – ginkluota partizanų kova, tremtys, žūtys. Tik už kelių dešimtmečių – Atgimimo Sąjūdis, Baltijos kelias, Telebokšto ir parlamento gynyba. Pokario kovose kritusiems Lietuvoje pastatyta daugybė kryžių, geležinkelio stotyse – paminklinių lentų. Iš to pagrindinis Dainų dienos vizijos klausimas: ką iš šios realios, Nepriklausomos Lietuvos Respublikos istorinės būties apgiedojo, viešu ritualu ar apeiga paminėjo, pašlovino Dainų diena?

Štai, ką rašo R. Valatka (prašau nesinervinti, nes jį jau šauniai išprausė D. Tamošaitytė): „Bet versti didžiuotis senoviniu prietarų rinkiniu gal nereikėtų, a? Tai – pseudolietuvybė. Vienu galu besiremianti į sovietinį kanoną. Ar Dainų šventėje skambėjo lietuvių, žemaičių ir kalnėnų karo dainos? Tai, kuo iš tikrųjų galėčiau kaip lietuvis ir žemaitis didžiuotis. Ne. Nereikia Dainų šventės? […]. Reikia. Tik dainų šventes reikėtų atskirti nuo pseudolietuvybės kunigų. […]. Bet Lietuva eina į priešingą pusę. „Svarbu bus ne tiek išsaugoti Lietuvos valstybę, kiek tautiškumą“, su padėtį kontroliuojančio prižiūrėtojo atvirumu sakė R.Karbauskis per LRT radiją. Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos išvakarėse. Pseudolietuvybė tampa svarbiau ir už nepriklausomą Lietuvą.“³³ R. Valatkos mintis aiški: lietuvybė tampa svarbiau už nepriklausomą Lietuvos valstybę ir tai tarnauja R. Karbauskiui. Įrodymų, jog Dainų diena manifestavo būtent Nepriklausomą Lietuvos Respubliką, lyg ir nerandu.


L. Dumbliauskaitė rašo: „Šiame renginyje atsiskleidė šventa meilė ir neblėstanti pagarba savo Tėvynei.“ Labai teisingai pasakyta ir su tuo pilnai sutinku – pagarba Tėvynei. Bet kas yra tėvynė? Tik gimtasis kraštas? Tėvynė – dar ne valstybė (žr. Liet. kalbos žodynas.), o valstybė – politinė organizacija. „Tėvynė“ nekliūna ir R. Karbauskiui, ir net Rytų kaimynui. L.Dumbliauskaitė teigia: ‎„‎Šiame vakare derėjo visa, kas turėtų atsiskleisti mūsų šimtametėje  kultūros istorijoje ir tradicijose: neišvaidintas tautiškumas, istorinis lietuviškumas ir natūralus patriotizmas.“ Taip, bet šimtmetis tai yra aiškiai istorinis laikas nuo 1918 m. iki 2018 m.! O tai, kas ėjo iki šio istorinio tarpsnio ir po jo, – mes jau atšventėme kolosalioje Lietuvos tūkstantmečio dainų šventėje!


Kalbėkime dalykiškai.


Detaliai, pažodžiui šimtmečio istorinius įvykius apgiedoti/apdainuoti dainų šventė, aišku, negali. Kai tenka manifestuoti ypatingą įvykį ar progą, visa tai atliekama atitinkamų ritualų ar apeigų pagalba. Dainų dienoje tokie ritualai būna jos pradžioje. Po ritualinio veiksmo programa dažniausiai teka taip, kaip ją sudėlioja rengėjai – tą žinome visi.


Mes, dainininkai, iš estrados tiesiog nematėme, kad prieš mūsų akis būtų vykęs koks nors atskiras ritualas – Valstybės pagerbimas kokiu nors teatriniu veiksmu ar apeiga. Vadinasi, ritualas buvo muzikinis – pirmosios trys giesmės „Lietuviais esame mes gimę“, „Kur bėga Šešupė“, ir „O Rambyne“. Dvi kitos giesmės jau lyg ir ne ritualas, nes, jeigu nėra ritualą pastiprinančio impulso, tolimesnė koncerto eiga nuo ritualo atsikabina. Giesmės buvo atliktos kuo puikiausiai: su pakilimu, tvarkingai techniškai, buvo jaučiama dirigentų interpretacija. Net patetiškoje „Lietuviais esame…“ atsirado laisvesnio frazavimo, „Šešupės“ atgiedojimo stilius šia proga – būtent toks tinkamiausias. „Rambynas“ – nauja, ir tai buvo svarbu, nors lyg skirta Mažajai Lietuvai. Muzika šiaip jau gera, nepriekaištingas atlikimas, tačiau jos turinys ne visai originalus, jaučiasi sekimas latvių tautinio atgimimo baladėmis – J. Vytuolio, E. Darzinio. Kada dvi pirmosios atsirado – žinome, žinome ir kad S. Šimkus „Lietuviais esame…“ įvardino kaip obalsį (dabar reikštų šūkis, devizas). Dvi pirmosios – iš tautinio atgimimo, trečioji – Lietuvoje labai mažai dainuota, bet buvo mėgstama išeivijoje. Tarsi viskas normoje, bet neieškokime jose žodžių valstybė ar Lietuvos respublika – jų ten nėra! Nėra! (Be to, dvi pirmosios keliauja iš vienos šventės į kitą, jų kaip ritualo galia nusilpo).


Puikioji V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“ – programoje nutolo ir atsidūrė kaip koncerto situacijoje. (Apie tai dar kalbėsiu).


Man sako, va, respublikai buvo skirta A. Kačanausko „Malda už Tėvynę“. Klasikinio stiliaus, gerai suręstas, patetiškas kūrinys, lotyniški žodžiai (gerai!). Tik koks čia ritualas, jeigu jau penktasis programos numeris?


Kas link mano asmeninio įspūdžio, ritualo veiksmą valstybei pagerbti  atliko Prologas, kolosali 800 dūdų orkestro audra. Tikra audra! U. Vaiginio „Fanfara „Vardan tos…“ (jis pats ir dirigavo)! Orkestras potekstiniu būdu – garsu – išreiškė didžiąją šventės idėją, ir to mano vaizduotei pakako. O dar lietuviški, lietuviškų intonacijų maršai: L. Rimšos „Strazdas“; T. Adomavičiaus „Skambėkite, trimitai”,  M. Tamošiūno „Džiaugsmas“. Dūdų audra estradoje siautė kaip uraganas, visa aplinka garsu vibravo, estrados kepurė, rodos, pasikels ir nulėks! Pats garsas asocijavosi su ypatingumo kategorija, valstybinio masto dvasiniu Maestoso. Ir tai buvo gerai!

Nebuvo kantatos!

Europos muzikinėje praktikoje, muzikai vėlgi puikiai žino, nuo pat J.S. Bacho laikų galioja paprotys – ypatingas šventes ir progas pagerbti specialiai sukurta progine kantata. Tokia praktika yra, pabrėžiu – ji yra ir Lietuvos dainų švenčių tradicijoje: 1930 m. dainų šventėje Vytautui Didžiajam pagerbti buvo giedama kantatos pobūdžio J. Gruodžio „Vytauto giesmė“ (Vytauto Didžiojo garbės giesmė), per Lietuvos tūkstantmetį giedojome A. Martinaičio ir Vl. Braziūno kantatą „Gratulatione Lituaniae“, sovietmečio šventėse – J. Švedo, A. Bražinsko, E. Balsio kantatas, Vilniaus universiteto (400 m. jubiliejui kompozitorius J. Juzeliūnas sukūrė „Cantus magnificatus“ etc.). Dainų dienoje proginė kantata, sekant tradicija, atlieka aukščiausio ritualo, švenčiausio aukojimo funkciją.


Bet kantatos nebuvo.


Jungtinio choro dainininkai, giedoję kantatas sovietiniams gaivalams, garbingai pasirodę Lietuvos tūkstantmečio šventėje su jau minėta A. Martinaičio kantata, sulaukę savosios – Nepriklausomos valstybės šimtmečio (!) – vietoje kantatos pagiedojo tik tradicines „Lietuviais esame mes gimę“ ir „Kur bėga Šešupė“. Nusigyvenome.

Taip ir gaunasi – stovėjome ant istorinio valstybės praeities ir dabarties–ateities slenksčio, o giedojome bočių giesmes. Belieka atsidusti kartu su V. Daujotyte: „Modernioji tėvyniškumo raiška visoje mūsų kultūroje apsilpusi“.


Kas apsilpo, kodėl nebuvo kantatos – klausimas ne man. Kalbu apie galutinį rezultatą – žmonių jau sukurta artefaktą, kurio, deja, nebepertvarkysi.


Mano aukščiau išsakytas vertinimas turėtų būti traktuojamas kaip asmeninė įžvalga, nors jai rasis argumentų. Siekis Dainų dienos programą rikiuoti pagal vieną ar kitą literatūrinį tekstą yra savaime pasmerktas, rezultatas – nenatūralus, dirbtinis. Dainų diena, sprendžiant iš ankstesniųjų švenčių programų, visuomet būdavo ir bus orientuota į lietuvybę, nes jos pati prigimtis ir misija – tautinė. Sustiprintas šūkis tėra „perteklius“. (Iš to kritikai ir šaipėsi.). Choro programos struktūrą (meninė architektonika) dažniausiai būdavo sudėliojama muzikinės logikos principais. Iš to tradicija: pirmoji – iškilmingoji-ritualinė dalis (lyg ekspozicija); išplėsta vidurinė dalis (lygių balsų chorai ir kita) ir iškilmingas apibendrinantis finalas (bendras jungtinis choras). Tokia meninių veiksmų tvarka/logika šventėse ir stambiose muzikinėse formose yra sena kaip pati žmonija, ir niekas nieko geresnio iki šiol nesugalvojo. O šventus žodžius reikia gerbti! Dekalogo antras punktas perspėja: neminėk Viešpaties vardo be reikalo! (Nevalkiok!). Šventės „Lietuvos“ vardas gal ir per dažnai buvo girdimas.


Chorvedžiai, manau, pamena pirmąjį repertuaro pristatymą Vilniuje (pristatė „Vilniaus“ choras, dirig. A. Dambrauskas). Tuomet R. Gelgotienė pasiūlė V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“ iškelti į priekį. Įsivaizduokime, jeigu ta giesmė ir su ją dirigavusiu A. Dambrausku (ir tokiu lygiu kaip ją pavyko atlikti) būtų iškelta į priekį – ko gero, kantatos problema būtų išspręsta, nes ten dar yra ir priesaika. O jei, pafantazuokime, po jos dar „Dunojėlis“ ir taip pat unikali D. Zakaro „O kai sauliūtė tekėjo“? Būtų išėjęs puikus muzikinis ritualas: tėvynės–valstybės šlovinimas ir priesaika; žuvusiųjų pagerbimas/apraudojimas;  pasižadėjimas, jei prireiks, vėl „stovėsim ir nedrebėsim“.  Fantazuoju, nes turime įdomų, vertingą ir dar neseną patyrimą: Tūkstantmečio šventės (2009 m.) koncerte „Giesmė visa esybe“ buvo atliktos J. Tamulionio „Septynios dedikacijos Lietuvai“, sudarytos iš kelių tuomet jau žinomų ir kelių naujų, kontrastingos nuotaikos (sudėtingesnių) chorinių kūrinių. Buvo sukurtas įtaigus ritualinis ciklas, nes kiekviename kūrinyje glūdėjo turininga dedikacija (intencija). Metodas, manyčiau, kur kas perspektyvesnis nei bandymas choro programą dėlioti pagal kokio nors literatūrinio teksto žodžius.


Prieš šventę aspiracijas labiausiai aitrino V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“. Kaip ji bus atlikta, kaip ją režisierius pateiks šventėje? Ką randame youtube? Ilinojaus un-to choro įraše, prie „Dunojėlio“, – preambolė: Reflection on Civil War (!!!). Kaip kitataučiai už tūkstančių kilometrų gebėjo pajausti tos kompozicijos nuotaiką ir giliąją prasmę, pateikti ją originaliu būdu – choriniu ritualu! Stebina! Mums patiems tai ne pagal jėgas (?!). Kaip atskiras koncertinis kūrinys “Anoj pusėj Dunojėlio“ buvo atliktas pagirtinai, tikrai puikiai, ir garbė pirmiausia chorui ir dirigentui, bet ritualinės auros, kurios buvo galima tikėtis, nebuvo. Atrodo, šį kartą choras galėjo įvykdyti bet kokius reikalavimus, tačiau reikalavimų nebuvo. (Man pasirodė, jog Vingio fizinėje erdvėje vienkartinio choralo pravedimo lyg nepakako, choralas nespėjo įsikomponuoti į erdvę. „Gaudeamus“ šventėje Tartu (liepos 3-4 d., dirigavo T. Lapinskas), choralas buvo pravestas tris kartus ir padarė stipresnį efektą ir tuo pačiu psichologiškai įtaigiau paruošė liaudies melodijos pasirodymą.).


Chorą, pirmiausia patį chorą, sužavėjo V. Augustino „Tėvynei giedu naują giesmę“. Vedžioti „bachiškas“ melodijas skambiais lotyniškais žodžiais – didelis malonumas. Priesaika – reakcijos išbandymas. Ji per repeticiją skambėjo, galima sakyti, „idealiai“, su tvirta pilietine patetika. Per koncertą lyg ir dirigentas nepakankamai buvo apšviestas (!), blogiau matėsi jo rankos, bet nuostolio nepasijautė. O jeigu jungtinis choras gebėjo šitaip tiksliai, sinchroniškai ir drąsiai ritmizuoti anaiptol nelengvą masinėje situacijoje rečitatyvą – tai jau didelė sėkmė. Prieš dešimtį metų gerai ritminiu dialogu atsakinėjo ir M. Mikutavičiui („Pasveikinkime vieni kitus“), bet Priesaika – kitas lygis, ritmika keliais laipteliais aukščiau. Išsišokusių lyg ir nebuvo. Ir melodines linijas choras su nuotaika vedė, ir sklandžiai įveikė!


Norėtųsi dar išskirti L. Kairaitytės „Tureja liepa“ – moderniai sukomponuota sutartinė, reprezentacinis moterų choro kūrinys.

Apie estradines dainas su solistais 

T. Leiburo „Laisvės daina“ (J. Liniausko žodž., R. Katino aranž.);  S. Petreikio „Vaka, vakulele“ (S.Petreikio ir U. Kleinauskaitės žodž., R. Mitkaus aranž.);  L. Adomaičio ir G. Paškevičiaus „Kol kartu“ (P. Žlabio žodž., J. Jasinskio aranž.);   A. Mamontovo „Geltona žalia raudona“ (D. Zvonkaus aranž.);  G. Abariaus „Dieve, laimink Lietuvą“ (G. Zdebskio žodž., L. Abario aranž.). Problema daugiaplanė, bet išimkime „Laisvės dainą“ ir „Dieve, laimink Lietuvą“ – kas būtų likę?


Iš estrados į Dainų dieną patekusi muzika nėra ir niekada netaps grynąja chorine muzika – kito tipo melodika, afroamerikietiški ritmai (didelis vaidmuo ritminiam pritarimui), kitokia vokalo maniera etc. Solistams svetima choro kolektyvistinė filosofija, jie nesitapatina ir niekada nesitapatins su choru, jie dainuoja pakyloje prie dirigento, jie egocentriški, demonstruoja save. Choras jiems fonas, „antras“, atitariantis planas. Tačiau be jų mūsų choro lyrinė programa atrodytų kaip be šarmo. Svarbu ir kita: tos dainos kalbėjo aktualia socialine tematika. To chorinei programai trūksta, nes mūsų iškilieji kompozitoriai po Nepriklausomybės atstatymo socialine ir patriotine-tautine tema chorui nieko gero nesukūrė. Nelinksma tiesa.


Maironis, išgražintas J. Naujalio muzika ar liaudies daina, yra tautinės chorinės dainos pagrindas, jausminis intonacinis kodas. Bet jis turi būti atnaujintas, šiek tiek papildytas. Deja, tokio reiškinio kaip M. Brauno „Saulė, Perkūnas, Dauguva“ (J. Rainio žodž.) ar P. Sarapiko ir J. Liivo „Ji skrenda bičių avilio link“ – neturime. Mūsų poetai nuo visuomenės nusisuko; almanachuose „Poezijos pavasaris“ (2017, 2016, etc.) šiurpokas egocentrizmas – tautos nėra, vien tik „aš“, „aš“. Patriotiškų tekstų naujoms dainoms nėra. O va, šoumenai nuo socialinio gyvenimo nebėga. Patriotinių dainų apie Lietu‎vą įvairios grupės yra pridainavę daugiau nei visi chorai kartu paėmus.

Dvi naujos dainos

 

 V. Miškinio „Lietuva“ (L. Skučaitės žodž.) ir išeivijos kompozitoriaus ir chorvedžio D. Polikaičio „Dainų dainelės“ (Maironio žodž.). Pirmoji chorui tiesiog maloni pasidainuoti. D. Polikaičio dainos reikėjo. Išeivija tuo kūriniu parodė savąją, šiek tiek lietuviškai amerikietišką Maironio poezijos jauseną, pagarbą tėvyninei tradicijai. Solistai savo posmus vedė santūriai, be išorinės demonstracijos. Mūsų chorai banguojančio ritmo su ramiomis sinkopėmis tėkmę įveikė be pastangų.

Vyrų choras ir karinė daina


 Maloniai nustebino iš visų vyrų sudarytas vienas choras. Rodėsi, gal truks susidainavimo, „sukibusių“ akordų, kaip antai buvo praeitoje šventėje. Pirmosiose repeticijoje, tiesa, ausį erzino tuščia kvinta dainoje „Valio pjovėjėliai“, bet per koncertą tercija atsirado (matyt, profesionalai pridėjo). B. Gorbulskio „Mano gimtinė“ sužavėjo visus iki vieno. Plati „vyriška“ kantilena, raiški melodija, dėkinga vyrų chorui aranžuotė, sąskambiai taisyklingai „sukibę“ –puikiausias atlikimas. Pilk ant sovietmečio šiukšlių kiek nori, bet jau viena ši įrodo, jog buvo ir daug gero! Tokių dabar, deja, trūksta! Negalima nesižavėti dirigentu T. Šumsku, kuris su daina atliko tikrą žygį. (Teko matyti kaip į tą žygį vyrai nelengvai pajudėjo Klaipėdos šventėje.) „Kur lygūs laukai“ – viskas gerai, tik daina sena.


Vėl R. Valatka: „Ar Dainų šventėje skambėjo lietuvių, žemaičių ir kalnėnų karo dainos? Tai, kuo iš tikrųjų galėčiau kaip lietuvis ir žemaitis didžiuotis. Ne.“ Tokių dainų neturime, kol kas gyvename be karo – ir ačiū Aukščiausiajam, nors pasaulis neramus. Gins mus Vakarai ar negins – kas žino. Estų aukščiausieji vadovai tikina, jog, jei reiks, estai ginsis totaliai, ginsis kiekvienas kaimas, ir tam yra pasiruošta.


Teko kalbėtis su ukrainiečių chorvede. Pas juos dabar su chorais padėtis gera, o prasidėjus karui su Rusija, atgijo ir išpopuliarėjo senosios kazokų karo dainos. Nesistebime, ukrainiečiai juk kariauja. Tačiau tai, ką apie karo dainos poreikį rašo juristas, savanoris karys A. Mamaluj, turėtų parūpti ir mums:

[…] separai jau prikūrė dainų apie jų Šūdorosiją – gal tų dainų, kaip sakoma, „ne fontanai“, bet jų yra! Jos jau „šio karo“, jas suka per „Separ –FM“ nuolat! Kur mūsų dainos?! […] Mums tik termovizorių kietesnį nupirk, kelnes šiltesnes išduok – ir viskas puiku! […] Negalima taip, žmonės. Karas – rimtas dalykas. […] Nes net ir galvoti nieko naujo nereikia – viskas už jus sugalvota, šimtmečiais atidirbta! O mes kartojame taip, lyg šis karas būtų pirmas žmonijos istorijoje.“¹¹¹


Galima politiką atidėti į šoną, bet juk karo dainos reikia vyrams susiaktyvinti, įsikrauti stiprių emocijų. Su kokiu užsidegimu vyrai prieš daugelį metų dainavo A. Aleksandrovo „Šventasis karas“ (Svesčennaja vojna) ar A. Tuchmanovo „Pergalės diena“ (Denj pobedy“)? Ne todėl, kad buvo palinkę į sovietus. Anaiptol! Vyrus uždegė muzikinė ekspresija. Juk su pakilimu vyrai dainavo ir K. Vasiliausko „Brangiausios spalvos“ 2014 m. šventėje! Istorinė daina yra viena, savojo laiko daina – kita.

Apie dirigentus

 Iškeikimas: „Dainų šventės renginiams jau kelis dešimtmečius vadovauja sovietines konservatorijas baigusių nomenklatūros auklėtinių gauja. Jie buvo auklėti su sovietiniu patosu, požiūrį apie eisenas susidarė iš tų privalomų sovietinių rikiuočių, o kūryba apsiriboja vienodu stiliumi ir banaliu, kone diktatūriniu požiūriu į tai, kaip turi būti apdainuojama ir apšokama Tėvynė. (…) …jokių naujovių, jokio modernumo, jokių jaunų žmonių, net dirigentų amžiaus vidurkis virš penkiasdešimties – linguokime taip pat, nelinguokime valties, monetos per bortus gali išbyrėt.“¹¹²


Gandų ir apkalbų, net ir iš muzikų pusės, paleista daug, bet juk vyr. dirigentus pateikia Lietuvos chorų sąjunga, pretendentus atrinkdama balsavimo būdu.


Šios šventės ypatybė ta, kad dirigentai – nauja, brandi, gal jau ketvirtoji–penktoji šventės dirigentų karta, visi aukščiausio akademinio išsilavinimo, vieni profesoriai ir docentai, kiti magistrantūros lygmens, vidutinio amžiaus, su didele tarptautinių konkursų patirtimi, dirigavę įvairiose dainų šventėse, gerai pasirodę studentų šventėse „Gaudeamus“ Daugpilyje, Tartu ir taip toliau. Jų liaupsinti nėra reikalo, svarbiau kita: jų dėka susiformavo estetinė norma – dainų šventėje kiekvienas kūrinys turi būti išpildytas „iki galo“, profesionaliu lygiu. Tą mes matėme ir girdėjome: šventėje nebuvo nė vieno atmestinai atlikto ar dėl dirigento kaltės nukentėjusio kūrino, nebuvo „mechaniškai“, „be interpretacijos“ atliktų. (Dainavau iš natų. Kaip pedagogas turiu profesinį įprotį sekti partitūrą. Iš to ir tvirtinu.). Dirigentai, skirtingi temperamentu ir net dirigavimo maniera, tačiau choras visus gerai suprato, preciziškai atliepė į reikalavimus. Vadinasi, pakilo ir paties choro muzikinis intelektas.


Abejonė kiltų dėl Šiaurės Amerikos bei Kanados chorų ir jų vadovų pagerbimo. Šventėje dirigavo D. Polikaitis, atskirai atminimo dovana buvo pagerbta D. Viskontienė. Bet ar to pakako? Gerai žinome, kokiomis sąlygomis dirba išeivijos chorai, teko jų būti šventėje Čikagoje, matyti jų nepaprastą entuziazmą, lietuvybės jauseną. Į šventę suvažiuoja ir stambesni chorai, ir iš 5–7 asmenų, pasiruošę savarankiškai, be vadovo, naudodamiesi tik įrašais. Gal mes jiems buvome per šalti? Nežinau.


Jungtinio choro pasirodymo meniškumas


Pastaba: Į Dainų dieną atėjo nauja galinga garso technika, formuojasi ištisa garso emisijos dramaturgija, kurią valdo tos srities „aukščiausiasis“ – V. Karpuška. Šventėje buvo daug mikrofonų ir garsiakalbių. Generalinės repeticijos klausiausi aikštėje. Esminių skirtumų tarp garso kokybės estradoje ir aikštėje nepatyriau, nors aikštėje garso sklaida visuomet bus kita. Estrada dainininkams buvo tarsi rojus – gerai girdi save, girdi kaimyną, puikiausiai girdi bendrą choro garsyną.

Tenka daryti tvirtą apibendrinančią išvadą: Šimtmečio dainų šventė buvo stipriai ūgtelėjusi, tokio gražaus choro garso, tikslios intonacijos, bendros darnos, kiekvieno kūrinio profesionalios interpretacijos vyresnieji dainininkai (ir aš, visose dainų šventėse nuo 1960 m.) dar nebuvo patyrę ir objektyviai negalėjo patirti. Šiai šventei mėgėjų chorai gerai paruošė repertuarą – viena, antra – jiems talkino visi trys profesionalūs valstybiniai chorai – Kauno valstybinis (vad. P. Bingelis), valst. „Vilnius“ (vad. A. Dambrauskas) ir Šiaulių „Polifonija“ (vad. T. Ambrozaitis). Jų indėlis, ypač kai suaugusiųjų jungtinis choras šiek tiek sumažėjo, buvo neįkainuojamas, tvirtesnis garsinis pagrindas estradoje buvo aiškiai jaučiamas! (Tam tikros įtakos galėjo daryti ir garso režisierius, manipuliuojantis choro zonų, „taškų“ garsą.). Pasidžiaugti tikrai yra kuo.


Išaugo repeticijų operatyvumas ir produktyvumas. Didžioji darbo dalis buvo atlikta per pirmąsias dvi repeticijas, trečios generalinės reikėjo tik dėl bendros tvarkos. Koks istorinis progresas – 1960 m. dainų šventėje choras repetavo visą savaitę dukart dienoje!


Vaikų ir jaunimo choras

 

Tai atskira, su savo geromis taisyklėmis respublika. Gerai susidainavusi, su savo tvirta metodika. Po šventės dr. doc. S. J. Sako sakė man: „Tiesiog iki verksmo žavėjausi vaikų chorais. Per televiziją, aišku, ne tas vaizdas kaip pačioje šventėje, bet kaip nuoširdžiai, susikaupę dainavo vaikai! Niekas nesivaipė, kaip anksčiau prieš ekraną. Nuostabu.“ Visko nesuminėsi ir neišgirsi. Tačiau antai, L. Vilkončiaus „Žmonės ant kalnų“, žaidimas su aidu buvo kažkas visai naujo!


Piano

Pirmoje, gal antroje, repeticijoje dirigentas T. Ambrozaitis („O kai sauliūtė tekėjo“) paprašė choro piano, ir… o stebuklas! – choras pradeda tyliu gražiu piano, gal sąlyginai net pianissimo. Meninis faktas, kurį galima aukso raidėmis įrašyti į Dainų švenčių istoriją. Tiesa, piano buvo tik repeticijoje. Šitą faktą noriu išsakyti visų dėmesiui: koncerto metu, per susidariusią pertrauką prieš finalą, choras buvo paliktas be kontrolės. Taip įsismagino, rankomis mosikavo, bangas kėlė, kad artistinis dėmesys nulėkė velniop. Taip negalima! Dėl to į pirmą posmą moterys tiesiog „įvirto“ mf, tenorai prisiderino. Nuotaiką ir ekspresiją dirigentui savo valios pastangomis atstatyti pavyko, bet piano nebebuvo. Liko nuoskauda. Tikrai, gaila to piano. Repeticijoje tokiu pat piano buvo pradėta ir „Kur giria žaliuoja“. Koncerte ir vėl nuo mf, tik antrame posme piano grįžo, interpretavome jautriai, nuoširdžiai. Bet čia jau buvo kita priežastis ir choras išteisinamas. Atsitiko štai kas. Iki šiol, visuomet ir visur būdavo taip: vedėjai praneša „Kur giria žaliuoja“, choras ramiai pradeda, kažkur per posmo vidurį publika atsistoja. Taip buvome įpratę. Šį gi kartą, vos vedėjui pranešus dainos pavadinimą, dainininkams prieš akis pakilo, subangavo visa aikštė – nuo pirmųjų suolų iki toliausios pamiškės. Gyvasis vaizdas ir iš jo einanti energija chorą kaip žaibu trenkė – kas sukrutėjo, kas sprandą timptelėjo, kas žvilgsnį į pušų viršūnes… Pradėti ramiai, piano buvo neįmanoma, tai jau ne žmogaus valiai. Bet tai ne pasaka! Ne pasaka!

Toliau – „Lietuva brangi“ (dirig. L. Abarius), kuri tarsi įtvirtino, „objektyvizavo“ „Kur giria žaliuoja“ dvasinį pakilimą: choras pasijuto tarsi pakilęs virš visos šventės, giedojo gražiai ir jau be įtampos. Po giesmės susidarė lyg pauzė, šioks toks subruzdimas – tai „išėjo į gera“ leido atskirti giesmę nuo po jos einančios festivalinės triumfavimo dainos „Dieve, laimink Lietuvą“ (dirigavo vienas iš projekto autorių A. Šumskis). Šventė baigėsi kaip baigiamos iškilmingos mišios. Racionaliu žvilgsniu žiūrint finalas muzikinės architektonikos požiūriu išėjo kaip labiausiai vientisa, kylančios ekspresinės linijos iki kulminacijos – šventės apoteozės – dalis.

Šventės vedimo būdas

Prie šventės meninių pasiekimų ir sėkmės dar priskirčiau jos vedimo būdą – poetinių tekstų skaitymą, jį užbaigiant varpų iš įvairių Lietuvos bažnyčių dūžiais, po kurių attacca eidavo choras. Metodas lyg įtakotas Kauno dainų švenčių („biblioteka“ ir „ekskursija po miesto įžymybes“), bet pilnai pateisintinas – visuotinė šventė!. Choras savo ruožtu buvo dėmesingas, operatyviai susirasdavo „toną“, įstodavo tiksliai intonuodamas. Akivaizdi jo progreso žymė. Štai toks „trinaris“ (skaitymas–varpas–choras) šventės vedimo būdas inspiravo platesnį nei posmų žodžiai dainų turinio asociatyvinį pajautimą. Tiesa, dainininkai, ruošdamiesi „įstoti“, daugiau sekė dirigentą, dėl to skaitomi tekstai slydo pro ausis. (Po šventės juos gauti ir dar kartą perskaityti nepavyko.) Atrodo, patrauklausia buvo pati varpų simbolika: varpai gaudė, tarsi, iš istorijos ūkanų į tautos šventę Vilniuje atsišaukiantys protėvių balsai, didelių įvykių ir vilčių atgarsiai.

Himno giedojimas

Pacituosiu, kas neskaitė, kaip po visų išvedžiojamų apie „visų dainavimą“ pas latvius postuluoja mūsiškiai kritikai:


Nustebino Dainų dienos bendrakūrėjo Arvydo Juozaičio parašymas feisbuke: bandęs rengėjus įtikinti kurti tai, ką seniai kuria latviai – visiems pasidainuoti jau po oficialios dalies, jis susidūręs su chorvedžių pasipriešinimu, nes šiems neva teksią per daug atsakomybės. Atsakomybės kam? Kad žmonės ne tik dainuos, bet ir nusidainuos? Kad reikės kiekvieną mokyti ar kiekvienam diriguoti, antraip liaudies daina bus ne liaudies (geras oksimoronas)? Po šventės Vytautas Miškinis tai tik savotiškai patvirtino – neva chorai tai dainuotų, tik kad žiūrovai skuba į mašinas namo: vadinasi, iniciatyvą užkerta ne rengėjai, o vidurinysis sluoksnis! Todėl po aukščiausio pakilimo, himno ir dar vienos dainos beliko tai, ką vienas tautos poetų išsakė apgailestavimu „ir giesmę nulaužė“.

Toliau:


„Pripratus prie teatralizuoto gyvenimo ir pačių spektaklių tradicijos, jos sunku atsisakyti, nors vis daugiau realių spektaklių šiandien dažnai vyksta bendrai, žiūrovams dalyvaujant lygiomis teisėmis, išjudinant juos iš patogaus stingulio. Totalitarinių visuomenių valdžioms tai pavojinga, nes susigiedojimai nuveda prie kitų, platesnių ir bendresnių susibuvimų. O bebalsė visuomenė visada patogi: pažiūrėjo ir išėjo, paplojo ar pabalsavo. Nesutrukdė. Logiška: juk tam ir duodami didžiausi šioje šalyje kultūrai skirti pinigai ir parodomasis dėmesys, o ne tam, kad sumokėjęs dar ir dalyvautum.“¹¹³


Atskira, šiek tiek subanalinta tema. Dabar į tau jau galėtume žiūrėti ramiau – visi Dainų šventėje esantys kartu gieda Himną. Jeigu su autobusais miestas susitvarkytų (ką reiškia atsilikti nuo autobusų grafiko esame patys patyrę), galbūt reikalai pagerėtų. Sovietmečiu juk po šventės dar padainuodavome.


Himnas, kiek buvo galima spęsti patiems giedant estradoje, pavyko. Įspūdžiai pasipildė po šventės. Kai prie dirigentų tribūnos sveikinome rengėjus ir dirigentus, iš publikos išėjo prof. A. Zaboras (darbuojasi Grenadoje) – labinamės, kalbam. Jis: „žmonės aplink mane taip nuoširdžiai giedojo Himną, kad man tiesiog kvapą užgniaužė, giedoti nebegalėjau…“ (A. Zaboras vyras „kietas“, lengvai nesunervinsi!) Ar dar, po šventės, klausiu kolegę Z. K., daugelį kartų dirigavusią šventėje, dėl vienos giesmės tikslesnio pavadinimo: „Ką tu čia aiškinies, kritikuoji. Mes per šventę tiek prisiverkėm!


Šventė yra šventė. Jeigu tu jautiesi esąs tikras šventės dalyvis, pasineri į išaukštintą šventinį laiką, jausmų sferą, tai tavo veidas, aišku, neliks akmeninis. Tu natūraliai jaudinsiesi kartu su kitais. Ir tai yra bendroji žmonijos kultūros norma, patirtis, einanti iš amžių gilumos.

Seniai, dar sovietmečiu, nuošaliam pokalby, klausiau iškilų dirigentą veteraną, tuomet nusipelnusį artistą A. Ilčiuką. „Kaip skyrėsi pirmosios Lietuvos dainų šventės nuo dabartinių?“ Maestro šyptelėjo: „Matai, tada buvo didelis patriotinis pakilimas…“ Dabar Jam, ten, į Anapilį, galime atsakyti: Šimtmečio dainų šventėje patriotinis pakilimas buvo ne menkesnis, gal net didesnis!

—‎

∗ http://www.lnkc.lt/go.php/lit/spauda-rao/58

¹ELTA ir lrytas.lt inf. 2018-06-17 13:09, atnaujinta 2018-06-18 11:58

²Parodė naujienų agentūros ELTA užsakymu „Baltijos tyrimų“ apklausa, vykusi gegužės 28–birželio 5 dienomis. 

³Išsamiau tinklalapyje. Dainų šventė sutraukė apie pusę Lietuvos./13:58, liepos 12 d. Galerija Kultūra

¹¹/|www.propatria.lt/2018/07/daiva-tamosaityte-dainu-svenciu-prasme_14.html;/

¹²F.Kauzonas/…?www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/…/fkauzonas_grybu_karas_su__dainu_svente/

¹³/N. Putinaitė, V.Jauniškis, M. Gimbutaitė ir kiti./

²¹A. Juozaitis./ Broliai ir sesės dainoje./www.alkas.lt 2018 07 04 10:55/

²²/T. Daugirdas.www.bernardinai.lt/autoriai/tomas-daugirda/s ir kt./

²³/A Jauniškis: Bebalsės visuomenės dainos Vaidas Jauniškis Martyno Aleksos nuotr. / Vaidas Jauniškis Autorius: Vaidas Jauniškis Šaltinis: 15min.

³¹/ Kunčinas Henrikas. Lietuvis Vilniuje. Romanas. Kultūros barai. 2011. 236-237

³²/ Lietuvai 100 www.lietuva.lt/100/lt/lietuvai-100/sventes-koncepcija.

³³/https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/rimvydas-valatka-pseudolietuvybes-stulpai-sovietu-kanonai-ir-vagiu-serykla.d?id=78516277

¹¹¹/Aleksandr Mamaluj. Karo dienoraštis 2014–2015. V.: Briedis, 2018, 307–308.

¹¹²https://www.delfi.lt/pilietis/voxpopuli/palygino-lietuvos-dainu-svente-su-kaimynu-esame-gilioje-stagnacijoje.d?id=78520611

¹¹³/Bebalsės visuomenės dainos Vaidas Jauniškis Martyno Aleksos nuotr./ Vaidas Jauniškis Autorius: Vaidas Jauniškis Šaltinis: 15min

Parašykite komentarą