Laisvos klausytojo pastabos: VI Lietuvos vaikų ir jaunimo chorų festivalis „Mes – Lietuvos vaikai“. Klaipėda, 2019.06. 15–16.

Prof. Regimantas Gudelis

 

‎Prieš šį festivalį „Aukuro“ bendrijoje sutarėme: apžvalgą rašys koks nors profesionalus korespondentas. Dainų šventė yra skiriama ne vien chorams ir choro meno žinovams, bet miestui, šaliai, dargi tiems, kurie labiau domisi ne daina, o šokiu. Vadinasi, šalia šventės meninės, technologinės analizės, kuria užsiima patys šventės rengėjai – šventę organizuojančios institucijos, dirigentai, režisieriai – reikia tuo pačiu ją įprasminti kaip šventę. Reikia jos poetizavimo. Tokia mintis ne nauja; apie jas yra rašęs rašytojas Vaižgantas, poetai E. Matuzevičius, Vl. Braziūnas ir kiti. Vienu žodžiu, reikia patrauklių literatūrinių, poetizuotų tekstų. Dėl to ir kilo tokia mintis. Be to, laikas imtis plunksnos ir šokėjams, nes nuo tokio darbo yra atsiriboję, per ilgai užsiliūliavo šokių pynėse, nors ir minimoje šventėje šalia choro dainų buvo 5 šokiai ir 6 liaudiški instrumentiniai numeriai. Kuo įvairesnių bus šventės aprašymų, tuo stipresnis jos atgarsis nuvilnys į visuomenę, tuo įvairiapusiškiau jos bus atspindėtos kaip meno ir kultūros fenomenas ir įrašytos į istoriją. Išklotas bendras sumanymas atleido mane nuo pareigos rašyti „recenziją“, nesukti galvos dėl vertinimo, pasižiūrėti kas vyksta, kas dainuojama ir, kilus norus, savo įspūdžius pasiūlyti mielam choras.lt tinklalapiui.


Prieš šventę vyko moksleivių ir jaunimo chorų konkurso finalas. (Konkurso vedimas ir rezultatai pateikti tinklalapyje aukuras.org). Girdėjau daug puikių chorų, dauguma jų – individualaus meninio braižo, išpuoselėti rūpestingų ir kūrybingų vadovų. Kaip mūsų jaunimas atrodytų lyginant su latvių ir estų chorais? Neturiu aiškaus vaizdo. Ir ne tai svarbiausia; išklausęs konkursą įsitikinau, kad mūsų chorai sparčiai juda į priekį, ir tai nuteikia optimistiškai. Į priekį išsiveržė klaipėdiečiai: Grand Prix atiteko Vydūno gimnazijos jaunių chorui (vadovas Arvydas Girdzijauskas); gerai pasirodė tos gimnazijos jaunučių choras (vadovė Rūta Girdzijauskienė) ir mišrus choras (vadovė Ingrida Bertulienė). Muzikos mokyklų ir choro studijų kategorijoje pirmavo St. Šimkaus konservatorijos mišrus choras (vadovė Jolanta Vyšniauskienė). Tai daugiau nei prestižo dalykas. Kai po keturių dešimtmečių žlugo chorvedybos katedra iš mišrūs chorai Menų Fakultetuose, nuotaikos apniuko, rodėsi, Klaipėda grimzta į gilų chorų regresą, bet apsisukus laiko ratui chorvedybos lyderio vaidmens vėl imasi St. Šimkaus konservatorija, jai atitaria Vydūno mokykla. Ir taip Klaipėda ateitin žvelgia su jau nauju choriniu potencialu – iškilo nauji veikėjai, nauji chorai, pašalėn traukiasi būkštavimai.


Šventės repeticija: Vasaros estrada, 9.30 val. Atėjęs kiek anksčiau nustembu: estrada jau visa užpildyta chorų, vyksta paskutiniai pasiruošimo darbai, jaunimas nori dainuoti. Punktualumas, sakytumei, kaip bažnyčioje, nors chorai suvažiavo iš visos Lietuvos – Vilniaus, Kauno ir toliausių pakraščių! Lygiai 9.30 val. šventės meno vadovas ir direktorius Algirdas Šumskis kyla į tribūną daro tvarką, aiškina, jog reiks tylos ir susikaupimo. Kalba įtikinamu tonu, neįtempdamas balso ar keldamas „toną“. Visi jo klauso. Kur nors scenoje ar chorvedžių susirinkime A. Šumskis šiaip jau oratoriaus gebėjimais nepasižymi, o čia jis tarsi kitas žmogus, kalba aiškiai, konkrečiai, dalykiškai. Visi klauso, vykdo. Sunkiausias organizacinis darbas jau padarytas, dainininkai suvažiavo, dėl to šventės direktorius, matosi, tarsi prašviesėjęs, skraido padebesiais.


Rytą oras Vasaros estradoje „minkštas“; šiek tiek palijo, sudrėko, parkas pakvipo ozonu. Dainavimui tokia atmosfera ideali – choro garsas skrieja tiesiai ir į šonus, kaip kur nors prie ežero ar pamiškėje. Taip Klaipėdoje būna ne dažnai – pajūris.


Šventės repertuaro sudėties su autorių vardais neišrašau – jį rasite minėtame aukuras.org tinklalapyje. Repertuare, suprantama, daug kas – iš ateinančios 2020 m. Moksleivių dainų šventės. Ką iš dainų noriu išskirti? Pirmiausia, M.K. Čiurlionio harm. l. d. „Lakštangėlę“ – dainų šventėje ji pirmą kartą. Nors pernelyg lėtai, bet šventėje randasi naujos M.K. Čiurlionio dainos. Nors muzikologai apie M.K. Čiurlionio harmonizuotų liaudies dainų reikšmę tautinės muzikos stiliui yra prikalbėję ir prirašę ištisus kalnus, šventėse jų iki šiol padainuota tik trys. Kita – D. Zakaro išplėtota l. d. „Parbėg laivelis“. Melodija išsaugojusi autentinį pavidalą,  jos išdaila „nesureuropinta“, įdomiai plėtoja jos intonacinį pagrindą. Nemažiau svarbu – iš pamario krašto. Jų chorų repertuare tik viena kita. Šios išdailos versija merginų chorui pasirodė nė kiek ne menkesnė už ankstesniąją versiją mišriam. Arba štai St. Šimkaus harm. l. d. d. „Per tamsią naktelę“ – nugrota fortepijonu, nuzulinta pradinėse dirigavimo klasėse, o dainų šventėje – vėlgi, pirmąjį kartą. Kas kita J. Naujalio „Už Raseinių“ – ne naujiena, tačiau ją jaunimui reikia, tiesiog privalu, kartu su „Lietuva brangi“ bei kitomis tautinio atgimimo chorinėmis relikvijomis dainuoti nuolat. Dar dėmesį patraukė merginų choro repertuare V. Miškinio „Alksnio ugnelė“ ir D. Pulausko harm. l. d. „Už žalių miškelių“.


Vyksta repeticija. Įdėmiai stebiu, kaip A. Girdzijauskas repetuoja „Parbėg laivelis“. Tiesiog įdomu. Daina viena sunkiausių, chorai dar netvirtai įdainavę, kliūna sinkopės, kanoninis temos vedimas. Dirigentas dirba, dirba nepaisydamas repeticijai skirto laiko limito, tvarko sunkiąją atkarpą. Ir tvarko tol, kol pasiekia užsibrėžtą tikslą (darnaus balsų pynimosi, tikslaus sinkopinės atkarpos išvedimo). Choro metodikos paskaitų esame prisiklausę tiek ir tiek, nors visos tos rekomendacijos lieka kažkokiomis abstrakčiomis, reliatyviais teiginiais. O va čia – gyva, profesionali metodika, čia pat, prieš akis rodanti, ko ir kaip reikalauti iš dainininkų ir kaip dirigentui tuos reikalavimus pernešti į mostus. Pavyzdinis, įdomus darbas, tik ko gero pavaldus ne kiekvienam, o tik labiausiai patyrusiems ir gebantiems, tarp jų – A. Girdzijauskui.


Jei į šventę eini ne pramogauti, o dainuoti ar dainų klausyti, pasąmonėje nešiesi savuosius lūkesčius – gal vien subjektyvius, gal ir labiau pagrįstus ankstesnėmis žiniomis, teorinėmis prielaidomis etc. Ko labiausiai, kaip klausytojas, galėjau tikėtis šioje dainų šventėje, žinodamas, jog ji ne Respublikinė, į kurią kviečiami patys geriausieji, išrinktieji chorai, o mažiau suvaržyta reglamentu, atvira visiems šalies vaikų ir jaunimo chorams. Tikslios intonacijos, puikaus garsyno derėjimo, skaidrių akordų ar horizontalios darnos nelaukiau, už tai ritmo tvarkos, elementaraus daugelio chorų sutarimo, taip pat dainų nuotaikų atskleidimo, tariausi, privalėtų būti. Juk chorai ir susirenka sutarti, kartu padainuoti. Nesakyčiau, jog sutarimo sferoje viskas klostėsi optimaliai; šalia pagirtino sutarimo buvo prasilenkimų, šliaužiojimų.


Antai žinomos Vydūno „Lietuvių giesmė“ ir V. Augustino „Ąžuolėli šimtašaki“. Klausantis (klausiau žiūrovų sektoriaus viduryje, kur labiausiai koncentruojasi garso srautas) atrodytų, jog ne visai žinomos ir vietomis kliūna: pradžios nepakankamai sinchronizuotos, kitur girdi, jog kažkas atsilieka ar užbėga, atsikvėpimai neužtikrinti, nervingi. Ąžuolėlyje choras niekaip negali sutarti su orkestru – lyg ir einama kartu, bet vieningo pulso tarp orkestro ir choro nėra. Ausies nerėžė, bet ir neglostė. (Koncerte „Lietuvių giesmė“ išėjo geriau, Ąžuolėlis liko toks pat.) Nesklandumų priežastį lyg ir matyčiau, bet komentuoti atsisakau – rašau apie savo įspūdžius, klausytojo teisėmis. Bet matau ir ką kita: Remigijus Adomaitis diriguoja kur kas sudėtingesnę Nijolės Sinkevičiūtės „Pjovė lankoj šieną“, Raimondas Katinas „Už Raseinių ant Dubysos“, abu diriguoja gan paprastais mostais, be manierų (gal be tariamai „profesionalesnių“ mostų) ir dainininkams aišku, darna yra. Kas nors atkirs: dainoje „Už Raseinių ant Dubysos“ nėra kas rodyti, nepataikauk R. Katinui. Anaiptol, jungtinis choras reprodukavo partitūrą mišriems balsams, taigi, kiekviena chorinė grupė su savo balsuote, reikėjo visus suvesti į vienį, sukoncentruoti skambesį. Dar ir dinamiką padiktuoti.


Apie dainų interpretacijas galime kalbėti kaip kas išmanome, nes žinome: menas yra ne mokslas, teisingų interpretacijų nebūna, pageidautini individualybės atsiskleidimai. Dėl to apie interpretaciją geriausia yra diskutuoti pačiam su savimi. Tą ir darau.


„Per tamsią naktelę“ (dirigavo Saada Mišeikytė): chorinės technikos požiūriu buvo padainuota be esminių priekaištų. O su savimi diskutuoju štai apie ką: koks čia žanras, koks tempas ar tempų ryšys natūraliausiai atlieptų žanrą, žinia, ir nuotaiką. Atrodytų, turime dainą–ratelį: pirmoji jos dalis, kaip tai paprastai būna, lėtesnė, lyg pasipasakojimas (ratelis ramiai sukasi ratu), antroji – atsakymas, atseit, sukasi poros, aišku – gyviau, linksmiau. Apie tai kalbėtų ir bendras melodinis reljefas; pradžioje skambi, grakščia lanko linija kylanti ir besileidžianti melodija tuo itin patogi išdainuoti, ją paremia choralinis kitų balsų palydėjimas, atsakymas melodijai, balsai pajuda, nenustygdami šokinėja. (Klasikinė legato ir non legato ar staccato priešprieša.) Šventėje girdėjau kitokį interpretacijos variantą: greitokas vientisas tempas, vienu štrichu. Pradžios melodija neskamba, neišsidainuoja. Bet įdomiausia tai, kad kažkoks ar keli chorai nepasiduoda dirigentui, bando tą melodiją dailiai, vokališkai išdainuoti ir todėl atsilieka, nėra sutarimo. Iš to galima spėti, kad ne visiems chorų vadovams buvo priimtinas standartu atsiduodantis greitas tempas ir vientisa nuotaika. Gerai, kad chorų vadovai nėra standartizuoti. Verdikto neieškokime, o esmė štai kur: chorai šios dainos ilgai ilgai nedainavo, gyvas partitūros skambėjimas tarsi dar ieško į ką atsiremti, gali būti jog dar kažkas liko neapčiuopta, ar atvirkščiai, buvo apčiuopta, tik mums su tuo reikia susigyventi.


„Ąžuolėlį šimtašakį“ jaunimo chorai įprato dainuoti su ugnele, nors grubokai, ko ne pasišokinėdami medinėmis klumpėmis. Gal kam tokia interpretacija patinka – jos nemenkinu. Tačiau iš galvos neišeina jos atlikimas choru „Jauna muzika“, diriguojant pačiam V. Augustinui. Jokio forte ar kietų akcentų, vietoje jų subtilus non legato, elegantiškas vokalinis scherzo, lyg ir nauja minties potekstė. Kas įmanoma „Jaunai muzikai“, tas, žinia, neįmanoma jungtiniam, juo labiau, sutelkto vienai dienai. Vis dėlto, gal ir šventėje vertėtų orientuotis į autorinę interpretaciją ir švelninti tą skubą bei kapojimą?


Šventinis vakaras. Nuo jūros dvelktelėjo, vėso, publikos dalis pašiurpo. Garso lakumas dar geras, nors jau ne toks kaip rytą repeticijoje. Nežiūrint oro kaitos, šventė vyko sklandžiai.

‎Sveikinamosios kalbos neužsitęsė, prizas Chorų konkurso Grand Prix laimėtojui – Vydūno mokyklos chorui (vad. A. Girdzijauskas) buvo teikiamas oriai, gražiai.


Himną choras sugiedojo iškilmingai, darniai suliedamas mažųjų ir vyresniųjų balsai. „Lietuviais esame mes gimę“ (dirigavo I. Bertulienė) nustebino tikra to žodžio prasme; repeticijoje rodėsi jos partitūra jauniems balsams aiškiai per sunki, skambėjo prastokai. Koncerto metu gal prisidėjo koks vyresniųjų choras, gal garso emisiją sutvarkė, nesupratau, bet choras skambėjo tvirtai, pakiliai ir dargi klausytojus pamalonino gražiu minkštu tembru. Iš kur tas stebuklėlis – nesupratau, tačiau tvirtinu, ji buvo viena gražiausiai atliktų dainų. Sekėsi ir kitos. Visų neaptarsiu, išskirsiu tik „Pjovė lankoj šieną“ – solo partiją atliko Alma Žūkienė (ji solo atliko ir „Parbėg laivelis“), dirigavo R. Adomaitis. Kai solo partiją tokiame kūrinyje kaip šis atlieka jautrus, gražaus balso solistė iš choro (A. Žūkienė – choro „Cantare“ dainininkė), tos partijos ryšys su choru būna, sakyčiau, giluminis, savo pradmenimis susiliejęs su kitais balsais.


Bene didžiausias šios šventės meninis siurprizas – šokiai su dainomis. Atsiveria nauja liaudies šokio estetinė tendencija, baletinių Juozo Lingio kompozicijų erą keičia moderniai stilizuotas autentinis ratelis. Greitomis vertinti šiuos naujuosius šokius ir palydinčias vokalines-instrumentines partijas nesiryžčiau, tačiau patiko. Raiškios, naujoviškos, nuotaikingos! „Šarkela varnela“ (choreografija ir aikštės kompozicija Linos Klepeckaitės–Diržininkienės, muzika liaudies, aranžuotė Danguolės Aukselienės) ir kitos to stiliaus kompozicijos buvo išties šaunios. Dar buvo tokia lyg chorinė–instrumentinė kompozicija „Šoks suktinį Europa“ – labai neįprasta, ne visai pavyko, nors perspektyvą ji turi. Instrumentinę liaudies muziką atliko tie patys, klaipėdiečiams daugelį kartų matyti kolektyvai. Ko gero šį kartą jie labiau sudomino publiką, ir toji atsidėkojo gausesniais aplodismentais.

Šventėje neišvengta įtrūkių. Tas nelaimingas stichinis „bangavimas“, skėtariojimasis! Kas atsitiko, kad chorų jaunimėlis ir visai padori publika kartais ima elgtis tarsi pilka masė ar zyliojanti banda.


Prieš šventės pradžią kalbuosi su režisieriumi Sigučiu Jačėnu. Šį kartą labai gerai, kad choras nekelia kur papuola tas „bangas“, o ten kur reikia – baigiamosios giesmės „Dieve, laimink Lietuvą“ priedainiuose jis judesius atlieka tvarkingai, organizuotai. Judesiai šioje vietoje tiesiog patys siūlosi. Ir gražu ir efektinga, – sakau jam. Jis:

– Taip, malonu girdėti. Svarbiausia, kad jie patys nepradėtų banguoti ten, kur jų niekas neprašė. Gali visaip atsitikti.


Ir atsitiko. Mažieji, apsirengę stilizuotais geltonų–rudų lopų rūbeliais, rodo savo kompoziciją „Žirafą“. Vos spėjo padaryti kelis judesius, kažkas pašoko iš mišrių chorų grupės, skėtariojasi, publikos suoluose kilsteli du kuprinėti vyriokai, čia pat ima veikti imitusi merga ir jau masinė diskoteka, kaifas… Niekas vaikų kompozicijos nežiūri, dirginasi patys. Toks pat debesėlis užplaukė ir nušlavė dainelę. Pranešėjas džiūgauja – jau banguoja choras ir publika. Nelaimėlis! Tarsi aktorius profesionalas nežinotų, kad meno šventėje kultūrinę reikšmę turi tik tokie masiniai veiksmai, kurie yra estetiškai organizuoti ir iš anksto numatyti, metodiškai paruošti.


O estetiškai organizuotų judesių šventėje buvo, dargi išties gražių. Profesorius Vytautas Miškinis parodė mums nematytą padėkos gestą, simbolizuojantį „širdies atsivėrimą, giedant „Tėvynei giedu naują giesmę“ (Cantate Patriae Canticum Novum): solistų Priesaikos dalyje choras laikė rankas ant širdies, užbaigos „Dieve, Laimink Lietuvą“ choro judesiai ir gerai žiūrėjosi, ir įtaigiai siejosi su priedainio mintimi. Akivaizdūs pavyzdžiai, kai estetiškai organizuotas judesys neša grožį ir prasmę. Deja, tą grožį vietomis jau bando nubraukti toji stichinė nelaimė. Iki kolei tas tęsis ir kuo tai gali baigtis?


Baigiant derėtų keliais žodžiais aptarti šventės režisūrą. Bet šį kartą net dingsties nepajaučiau; šventė ir visi jos veiksmai (išskyrus tąją nelaimingą diskoteką) tekėjo kažkaip natūraliai, niekur neužkliūdami. Tiesiog vyko graži meno šventė be jokių teatralizuotų efektų. Tiesa, jų buvo, bet nekliudė nei dainai, nei šokiui. Gal tokia santūri tėkmė ir bus vertingiausias Dainų šventės režisūros bruožas.

Parašykite komentarą