LAIŠKAS LIETUVOS CHORVEDŽIAMS

 

Dr. LINA DUMBLIAUSKAITĖ – JUKONIENĖ

Nurimus dainų šventės sukeltam bruzdėjimui norėčiau dar kartą grįžti prie mano jau kelto klausimo. Rašiau apie Egidijaus Kavecko daktaro disertaciją „LIETUVIŲ CHORINIO DIRIGAVIMO MOKYKLOS: IDENTIFIKACIJOS, SĄVEIKOS IR MODERNĖJIMAS“ – („choras. lt“ 2018 02 05 ir „Kultūros barai“, 2018 m. Nr. 3.) Šioje disertacijoje skelbiami postulatai neatitinka nei istorinių faktų, nei disertacijoje keltos problemos esmės. Iki šiol neteko nei girdėti, nei skaityti argumentų, kuriais būtų paremtos disertacijoje išdėstytos „tiesos“. Kol kas gūdi tyla… Nejaugi galime likti abejingi Lietuvos chorinės kultūros raidos neatsakingiems iškraipymams? Ar gali mums nerūpėti mūsų pačių – t.y. chorų ir jų vadovų veiklos praeitis, dabartis ir ateitis? „Moksliškai“ aprašydamas mūsų chorinės kultūros praeitį, doktorantas pamojavo tarsi beisbolo lazda. Anot doktoranto visa mūsų praeitis yra niekalas, palyginus su nūdienos choro dirigentų „modernumu“. Doktoranto išsakyta privati asmeninė nuomonė iškeliama iki mokslinio argumento rango. Galima būtų į tai ir nereaguoti. Tačiau jaunosios kartos chorvedžiai jau cituoja doktorantą, jo mintis priimdami „už gryną pinigą“. Savo publikuotais straipsniais siekiau atkreipti chorvedžių bendruomenės dėmesį ir išprovokuoti diskusiją. Nes doktoranto pasirinktas mokslinio tyrimo objektas nėra tik jo privatus reikalas. Ši tema liečia mus visus. Disertacijoje piešiamas iškreiptas Lietuvos „chorinio dirigavimo mokyklos“ paveikslas. Gal aš neteisi, gal klydau, iškeldama į dienos šviesą išvirkščiąją disertacijos pusę? Tad padiskutuokime, pasiginčykime.

Spėju, kad ne daug kas skaitė šią disertaciją, ir vargu, ar skaitys, todėl glaustai keletu žodžių perpasakosiu turinio esmę. Pirmame disertacijos skyriuje, kuris yra teorinis mokslinis pagrindimas, dirigavimo manualinė technika kildinama iš šokio (choreografijos) fizinės prigimties. Na, jeigu taip jaunajam kolegai atrodo, negalime ginčytis. Tik įsivaizduokime dirigentą, kuris diriguotų kaip baleto šokėjas… Kiti du disertacijos skyriai – jau konkrečiai kalba apie Lietuvos „chorinio dirigavimo mokyklą“: antrasis skyrius – „ Lietuvių chorinės kultūros priešistorė ir pedagoginių chorvedybos mokyklų kūrėjai“ , trečiasis skyrius – „ Lietuvių chorinio dirigavimo mokyklų raida, sąveikos ir modernėjimas“. Čia ir prasideda visos įdomybės. Remdamasis savo asmenine nuomone (o gal kieno patartas?) doktorantas lietuvių chorinės kultūros istorijos faktus varto kaip blynus keptuvėje. Nesvarbu, kad jo sukurtas chorvedžių rengimo genealoginis medis Lietuvoje (iš pirmo žvilgsnio įdomus) neatitinka istorinės tiesos ir nukelia mus į kreivų veidrodžių karalystę. Bet tartas „svarus“ žodis, ir visi tikėkite doktoranto nuomone. Nesvarbu, kad gretinami negretintini dalykai – J. Štarkos, N. Martinonio ir N. Kazakauskienės „pedagoginės mokyklos“. Bet žodis ištartas…

Nenoriu kartoti savo minčių, išdėstytų minėtuose straipsniuose. Šį kartą siekiu aštriau „pakutenti“ mums visiems skaudamą vietą. Ne gana to, kad ir šiaip nelabai kuo turime pasidžiaugti mokslinio darbo baruose, tai dar ir pastaroji disertacija įneša daugiau painiavos nei aiškumo. Vietoje to, kad būtų tartas rimtas mokslinis žodis, vienu mostelėjimu nubraukiama tai, kas Lietuvoje nuveikta ir sukurta per šimtą metų. Galima suprasti jaunojo kolegos norą eiti „modernėjimo“ keliu. Tačiau ne mūsų istorijos iškraipymo kaina. Visi žinome posakį: kas nežino savo istorijos… Kaip tada turėtume vertinti mūsų praeities ir istorijos iškraipymą bei niekinimą? Mums visiems negali neskaudėti. Toks netikslus ir nesąžiningas mūsų šimtametės chorinės kultūros istorijos aprašymas primena Kinijos chunveibinus, kurie griovė visa, kas iki jų padaryta. Argi tai „ modernėjimas“, jeigu nūdienos geriausi lietuvių chorų dirigentai diriguoja profesionaliai? Pagal doktorantą išeitų, kad diriguoti profesionaliai ir normaliai jau yra modernu. Juk yra muzikoje nemodernizuotinų dalykų. Čia noriu pacituoti gražią Giedriaus Kuprevičiaus mintį: „… kaip negalima modernizuoti aušros ar sutemų, taip ir opera nepakenčia jos dėsnių laužymo („Muzikos barai“, 2018, balandis). O ar „lietuvių chorinio dirigavimo mokykloje“ tai leistina?

Negalėčiau tvirtinti, jog visa disertacija yra niekalas. Bet žinome patarlę apie deguto šaukštą… O šioje disertacijoje aš matau ne tik deguto šaukštą. Tai jau ir visas kibirėlis… Nemanau, jog toks svarbus mūsų chorinės kultūros istorijai klausimas yra tik grupelės žmonių reikalas. Todėl ir rašau šį laišką. Tai negali nerūpėti visai Lietuvos chorų bendruomenei – Chorų sąjungai ir LMTA choro dirigavimo katedrai. Juk aukštoji mokykla yra ne tik mokymo, bet ir mokslo įstaiga. Galiausiai būtų galima kreiptis į LR AKADEMINĖS ETIKOS IR PROCEDŪRŲ KONTROLIERIAUS TARNYBĄ. Bet kas bus tie ekspertai? Juk Lietuvos chorvedžiams taip pat nesvetimas „švogerizmas“. Ekspertų darbas gali baigtis pagal sovietų humoristo Arkadijaus Raikino formulę: aš tave gerbiu, tu mane gerbi ir mes abu labai gerbiami žmonės“.

Nesinori tikėti, jog, rašydamas disertaciją, E. Kaveckas vadovavosi piktavališkomis intencijomis. Tai greičiau nevaldomas jaunatviškas noras visais įmanomais (ir neįmanomais) būdais siekti savo paties užsibrėžto „modernėjimo“. Ką dirbo ir ką kūrė mūsų profesijos senoliai – tai jau neverta dėmesio praeitis. O dabar mes juk tapome „modernūs ir profesionalūs“.

Taigi nevyniodama „į vatą“ šios aktualios problemos noriu išprovokuoti diskusiją. Gal aš ir neteisi. Tad kalbėkime, diskutuokime, ieškokime teisingo kelio. Juk neturėtų moksliniame darbe būti niekinamas mūsų profesijos senolių atminimas.

Laukiu, kad mano nuomonę kas paremtų arba argumentuotai įrodytų savo tiesą. Blogiausia yra gūdi tyla šiuo svarbiu Lietuvos kultūros istorijai klausimu. Suprantama, jog ne kiekvienas chorvedys turi polinkių ir gebėjimų moksliniam darbui, bet to ir nereikia. Tačiau, jeigu jau ėmeisi mokslinio tyrimo, būk sąžiningas prieš save ir kitus. „Mandrų“ terminų vartojimas disertacijoje dar nerodo tikrosios darbo mokslinės vertės, ar tinkamo mokslinio lygio. Gal būt prašalaičiui gali padaryti įspūdį: „jeigu nesuprantu, tai gal labai moksliška“?

Nenoriu tvirtinti, jog visa disertacija yra niekalas, tačiau negali neskaudėti mums visiems, kai paslėpta forma įžeidinėjami mūsų choro meno senoliai. Jie jau paliko šią žemę. Patys apsiginti negali. Mūsų pareiga juos apginti. Į Lietuvos chorinės kultūros dirvą E. Kaveckas pasodino papuvusiomis šaknimis medį, kurio vaisiai šiandien sunkiai nuspėjami. Aš pasigendu atsakomybės prieš būsimąsias kartas.

Egidijus Kaveckas pasielgtų garbingai ir vyriškai, jeigu, pripažinęs savo paklydimus, ištaisytų klaidas, ieškodamas ne „modernėjimo“, o istorinės tiesos. Juk klysti nėra gėda. Visi klystame. Pavojinga pasilikti savo klaidoje, klaidinant ateinančias Lietuvos choro meno specialistų kartas. Jeigu mums rūpi mūsų chorinės kultūros ateitis, negalime likti abejingi savo istorijos, savo praeities iškraipymui ir niekinimui. Dirbant mokslinį darbą, nedera nustumti į pašalius tokį ne visada patogų „daiktą“, kaip mokslininko sąžinė.

Nieko nėra pavojingesnio kaip tyliai tūnoti savo klaidoje. Tai stručio pozicija. Natūralu, kad kiekviena karta ieško savo kelio. Tik nedera ignoruoti to kelio pradžių pradžios.

Mieli kolegos, atsiliepkite!

L. Dumbliauskaitės „Mokslas ir…“http://www.choras.lt/index.php/mokslas-ir/

Parašykite komentarą