Klasika visiems – 2015. Recenzija.

 

 

Prof. VIKTORAS MASEVIČIUS.

 

 

 

 Darganotą šeštadienio rytą į šv. Jonų bažnyčią Vilniuje  susiruošiau anksti, norėjau suskubti į čia prasidedančio unikalaus Lietuvoje edukacinio-muzikinio projekto „Klasika visiems“ baigiamosios dienos repeticijų pradžią. Žinomos chorvedės Rasos Gelgotienės iniciatyva trys Jos vadovaujami Vilniaus universiteto chorai – „Pro musica“, „Gaudeamus“ ir „Virgo“ bei VU kamerinis ansamblis, vedamas Pauliaus Bernardo Koncės, jau ketvirtus metus vykdo ambicingą ir drąsų projektą – klasikinę muziką ir dainavimą mėgstančius žmones įtraukti į gyvą muzikavimą, priartinti juos prie klasikinės muzikos lobyno. Idėja R.Gelgotienei gimė viešint Amerikoje, San Franciske. Ir štai jau Vilniuje 2012 m. suskambo W.A.Mozarto „Requiem“, po metų – A.Vivaldžio „Magnificat“, dar po metų – F.Schuberto Mišios G-dur.

Praktiškai projektas įgyvendinamas taip. Universiteto chorai paruošia pasirinktą kūrinį. Užsiregistravę projektui dalyviai „iš šalies“, pažįstantys muzikos raštą, el.paštu gauna nuorodas į natų ir balsų partijų įrašus internete, mokosi individualiai, o sutartą dieną prisijungia prie aukščiau minėtų  chorų. Visi repetuoja kone visą dieną, o vakare – koncertas. Toks metodas modernus, drąsus ir kartu rizikingas, bet ganėtinai patrauklus (ypač jaunimui) dėl koncentruotos repeticijų formos ir santykinai mažų laiko sąnaudų. Juk studentai visada skuba, o laiko – neturi.

2015 m. „Klasikai visiems“ buvo pasirinktas iškilusis Gabrielio Faure (1845-1924) „Requiem“, op. 48 d-moll. Skirtingi šaltiniai nesutaria dėl šio kūrinio sukūrimo datos. Vieni įvardija 1887-1888 metus, kiti teigia, jog Requiem buvo kurtas virš 20 metų (tarp 1877 ir 1900 metų). Žinoma tik, kad VI-oji dalis –Libera me buvo sukomponuota pirmiausia. Requiem pirmą kartą buvo atliktas 1888 m. sausio 16 d. su vargonais Paryžiaus šv. Magdalenos bažnyčioje per parapijiečio architekto laidotuves.

Lyrinė kompozitoriaus prigimtis, studijos pas K. Sen Sansą, didžiulis melodisto talentas ir nuolatiniai vargonų spalvų ir tembrų galimybių ieškojimai suponavo savitą harmoninės-koloristinės faktūros ir muzikinės formos išmąstymo tėkmės būdą, būdingą tik jam. Ši ypatybė patraukė ir mane. Prieš eilę metų gavęs natas iš Prancūzijoje vykstančių chorų konkursų – mišias Messe Basse moterų balsams, solistams ir chorui, vargonams ar harmonijos pritarimui ( Heugel leidykla – 1907 m.), kuriose Kyrie, Sanctus, Benediktus bei Agnus Dei dalys, pagalvojau – kažkas nauja ir nenusakoma. Ir ryžausi su Vytauto Didžiojo universiteto kameriniu merginų choru jį atlikti. Kiekvienas iš mūsų sau privalėtų atrasti G. Faure muziką, nes tai ypatinga muzika, kitokia, nei W.A.Mozarto Requiem, artimesnė J.Brahmso, A.Dvoržako ar G. Verdi kūriniams, artima savo siekiu ne gąsdinti, o veikiau nuraminti. G.Faure rašė: „Sako , kad mano „Requiem“ neišreiškia mirties baimės, kažkas jį pavadino lopšine mirčiai. Bet aš taip suvokiu mirtį: kaip palaimingą išsilaisvinimą, laimės anapus siekį, o ne skausmingą perėjimą iš vieno būvio į kitą“. Šis, filosofija paremtas požiūris, leido naujai pažvelgti į mirties fenomeną ir jo atspindį tamsiosiose mišiose (Mišiose už mirusius – Requiem), pakeičiant nusistovėjusią dalių seką, sumažinant baimes (Dies irae dalis pastūmėta tolyn ir įtraukta į Libera me dalį kaip padala ), iškeliant viltį ir naujo gyvenimo neišvengiamą vietą Rojuje – šventame Jeruzalės mieste, į kurį atveda angelai ( VII d. – In Paradisum).

G.Faure muzikinė kalba išsiskiria melodijų subtilumu, jis laikomas prancūziškos melodijos meistru, o jo harmoninė kalba iki šiol dėstoma aukštosiose muzikos mokyklose ir konservatorijose.

Tat tą apniukusį gruodžio 12 dienos šeštadienį ėjau į susitikimą su mano mylimo kompozitoriaus muzika. Rytinėje jungtinio choro repeticijoje, kurią vedė pati Rasa Gelgotienė, o klavyrą skambino Indrė Veličkaitė, dalyvavo virš 200 dainininkų, iš jų vyrų – apie 50, likusios – merginos ir moterys. Kas dešimtas – trisdešimtmetis, suskaičiavau trylika pusamžių dainininkų – 10 moterų ir kokius 3 vyrus. Sustatyti tarp jaunų žmonių, Rasos chorų dainininkų, jie atrodė laimingi, galėdami padainuoti kartu su Jaunyste, sykiu būti jų pamokyti. Repeticija praėjo sklandžiai, buvo kiek įmanoma „sustyguotos“ chorinės Mišių dalys, nors disproporcija tarp vyriškų balsų ir galingo moterų okeano visgi buvo juntama. Vienam vyrui teko 4-5 moterys. Koncerto metu ši proporcija dar padidėjo. O repeticijoje, dalyse, kur yra vyrų balsų divissi (I,V,VII), jautėsi I-ųjų tenorų stoka. Jungtiniam chorui repeticijos metu daugiausia teko dirbti ties II-ąja, Offertoire dalimi. Tai polifoniškai nuausta, su baritonu viduryje ir ko gero sunkiausia atlikti dalis. Krintančios, lamentosinės melodinės intonacijos prie dominuojančios pp dinamikos ir Adagio molto tempo – ( nuoroda – ketvirtinė = 48) – kietas riešutėlis dideliam jungtiniam chorui, rimta užduotis kvėpavimui ir intonavimui.

Ir štai koncertas! Koncerto pradžioje buvo atliktas Giedriaus Kuprevičiaus kūrinys „Elegija Tėvynę palikusiems“ akordeonui ir kameriniam orkestrui. Griežė VU kamerinis orkestras (vad. Paulius Bernardas Koncė), solistas – Jonas Stonkus, dirigavo Modestas Jankūnas. Kūrinys sužavėjo savo stilistika, sakyčiau, „ prancūzišku“ lengvumu ir elegiška meditacija, kuri įvedė klausytoją į stilistinę G.Faure Requiem erdvės atmosferą. Pilnai klausytojais užpildyta šv. Jonų bažnyčia laukė muzikinio įvykio, ir jis buvo!

Suėjus ir prie Altoriaus dideliu puslankiu sustojusiems gausiems choristams (jų buvo virš 300), orkestrui bei solistams – sopranui Guntai Gelgotei bei baritonui Nerijui Masevičiui, dirigentei Rasai Gelgotienei, įsivyravo pradžios laukimo tyla. Mintyse svarsčiau, kaip pavyks dirigentei su mėgėjų chorais „išnešti“ šį filosofinį veikalą, apjungiant skirtingo tempo ir charakterio bei turinio dalis į stilistiškai vientisą drobę. Iš esmės tai pavyko, nemažas tame ir orkestro, grojusio stabiliai ir užtikrintai, nuopelnas. Kone pagrindinė G. Faure Requiem intriga – jo tempuose. Vieni muzikologai, kaip Reiner Zimmermann ir leidykla Edition Peters, bendrą kūrinio trukmę nurodo apie 45 minutes, kituose šaltiniuose – 35 minutės. O tai milžiniškas skirtumas palyginus nedidelės apimties stambios formos kūriniui. Mano pajautai, pirma, antra ir ketvirta dalys buvo atliktos perdėm greitai, nors tam tikriausiai yra paaiškinimas (kvėpavimas, intonacija, vyriškų balsų stygius). Dėl panašių priežasčių matyt vengta pp dinamikos Offertoire (II) dalyje, o VII – In Paradisum – dalyje stipriai dengti sopranai duoda žemą poziciją. Gal iš didelio sopranų skaičiaus išties sunkoka išgauti šviesą krintančiose intonacijose?

Vienas ryškiausių meninių potyrių šiame koncerte buvo solisto – baritono Nerijaus Masevičiaus -dainavimas. Jo Hostias ir Libera me visiškai įtikino – skambus balsas ir artistinis talentas buvo tai, ko čia ir reikėjo.

Po koncerto pagalvojau: kaip šaunu, kad projektas „Klasika visiems“ yra, suburia tokią daugybę chorinio meno mylėtojų (dainininkų ir klausytojų) į vieną vietą, sudaro galimybę tenkinti savo muzikines ambicijas. Dirigentės Rasos Gelgotienės interpretacijos, kūrybiškumo ir organizacinių talentų dėka žmonėms, kuriems muzika nėra duona, bet pomėgis ir potraukis, sudaromos sąlygos save išreikšti.

Gerai, kad šį projektą parėmė Švietimo ir mokslo ministerija (4000 Eur.).

Tik gaila, kad į koncertą žiūrovais (ar klausovais?) tądien beveik neužklydo muzikos pasaulio žmonės. Nors… viena LMTA studentė net pasisveikino. O gal blogai matau…?

Koncerto video įrašas:

https://youtu.be/f_YL0ikI1L8

Straipsnis remiamas SRT rėmimo fondo

Parašykite komentarą