Klaipėdoje – dainų šventė!

Prof. Regimantas Gudelis.
Muzikologas.

 

Prof. Regimantas Gudelis

 

Birželio 11 d. (sekmadienį) Klaipėdoje įvyko didžiulė dainų šventė, skirta „Lietuvos Vakarų krašto dainų šventės 90-čiui“ paminėti. Išvakarėse (šeštadienį) Atgimimo aikštėje miestiečius sukvietė įžanginis koncertas – pasirodė jaunimo šokių kolektyvai, VGTU choras „Gabija“ (vad. R. Viskantaitė), grojo į šventę atvykę pučiamųjų orkestrai. Rytojaus dieną – oras puikus, estradoje žmonių daugybė, pakili šventiška nuotaika. Pati šventė tęsėsi apie tris valandas, tvyrojo gera nuotaika, pakilimas, gerai pasiruošę meniniai kolektyvai džiugino dainomis ir pačiu savo buvimu. Neperdėsiu, šventė buvo didelė, spalvinga, miestui ir svečiams atnešė džiaugsmo, inspiravo dvasinį pragiedrėjimą. Visi, kas ateina į šventę atvira širdimi, gerai nusiteikę, pamiršę nuoskaudas aplinkiniams ir pasauliui, kuria miesto dvasinę aurą, įsirašo į kultūros istoriją.


Pagrindinis šventės organizatorius kaip ir visada – Klaipėdos chorinė bendriją „Aukuras“ ir jos prezidentas doc. A. Šumskis. Šventės režisierius – S. Jačėnas, vedėjai – aktoriai J. Puodėnaitė ir E. Brazys.

Klaipedos DS 2017-2
Šios šventės bendras sumanymas ir režisūrinis planas, sakytumei, nesiskyrė nuo ankstesnių: dalyvių eisena į estradą nuo Laikrodžių kiemelio (Liepų g-vė), estradoje meno kolektyvų pristatymas, pradžios sveikinamosios kalbos, Valstybės himnas ir meninė programa. Naujas momentas šį kartą buvo LNKC prizo „Aukso paukštė“ teikimo folkloristei doc. Irenai Nakienei ceremonija.


Šventėje dalyvavo visų žanrų atlikėjų kolektyvai, tačiau, turint omenyje, jog tinklalapis choras lt. yra skirtas chorvedžiams ir dainininkams, kalbėsiu vien tik apie choro programą.


Šventės tikslas, intencija, jau minėjau, siejosi su Lietuvos Vakarų krašto dainų šventės 90-čio“ jubiliejumi – 1927 m. lietuvių švente. Būtent lietuvių, kadangi šiame areale savo dainų šventes rengė ir vokiečių chorai. Nedaug ką mes apie jas žinome, lyg ir motyvo nėra, nes kultūrinis bendravimas tarp lietuvių ir vokiečių buvo rezervuotas, net konfliktiškas. Minint Klaipėdos lietuvių dainų šventes visuomet aukštinami Vydūno nuopelnai šio krašto choriniam menui, cituojama jo dviejų kalbų toje pirmojoje šventėje ištraukos, retkarčiais atliekama ir kokia nors lietuvininkų-liuteronių giesmė. Visa tai prasminga – mums reikia legendų, reikia į kažką atsiremti. Vis dėlto Vydūno nuopelnas rengiant šią pirmąją Mažosios Lietuvos dainų šventę buvo tik simbolis, o į ją atvykęs Tilžės choras atskirai pasirodyti nesiryžo. (Kitose dvejose Klaipėdos dainų šventėse Vydūno jau nebebuvo; neišleido vokiškoji Tilžės administracija.). Vydūną aukštiname ir aukštinsime, bet kita vertus, užaukštindami jį, šešėlyje paliekame kitų veikėjų nuopelnus. Tarp jų – pagrindinio anos 1927 m. šventės organizatoriaus ir mediatoriaus, iškilaus tautinio atgimimo chorų veikėjo Antano Vaičiūno (1890 – 1932). Šventės leidinyje buvo įdėta ir nemaža 1927 m. šventės istorinė autentinė medžiaga– ištraukos ir ano laiko laikraščių. Gaila, A. Vaičiūnas nutylimas. O medžiaga savo vietoje; juk reikia šventės atokvėpio minutėmis pasiskaityti bei pamąstyti iš kur ji atėjo, kokia ji buvo pradžioje ir kokia tapo dabar, kam mes dainuojame, kokia dainos misija tautos būtyje apskritai.


Šventėje dalyvavę meno kolektyvai: jaunučių chorai (iš viso 41 kolektyvas), jaunių (34), merginų/moterų (23); vyrų (2); moksleivių mišrūs (12), suaugusiųjų mišrūs (40). (Vyrų chorai atskirai nedainavo). Tautinių instrumentų kolektyvai: tautinių instrumentų orkestrai (kartu su kanklininkų ir birbynių ansambliais iš viso susidarė 29), atskirai 9-ni skudučių ansambliai. Dar 4 pučiamųjų ir 68 šokių kolektyvai (įskaitant visus jų žanrinius pogrupius). Dalyvių, manoma, iš viso buvo apie 7 tūkstančiai.


Chorai iš visos Lietuvos, tarp garbingiausių svečių – LRT vaikų choras (vad. R. Maleckaitė), Šiaulių berniukų ir jaunuolių „Dagilėlis“ (vad. R. Adomaitis), Kauno klinikų moterų choras „Kanklės“ (vad. A. Marcinkevičiūtė), mišrūs – LEU „Ave Vita“ (vad. K. Barisas), VGTU „Gabija“ (vad. R. Viskantaitė) ir kt. Beje, Klaipėdos šventės išvakarėse – birželio 10 d. (šeštadienį)  – Palangoje vyko moterų ir vyrų chorų festivalis. Buvome paskubomis užsukę, matėme: jungtinis choras ne labai skaitlingas, jame buvo svečių iš Latvijos, pirmose eilėse – moterų choras „Indraja“ (vad. Z. Gerasina“), vyrų „Perkūnas“ (vad. R. Misiukevičius), „Aidas“ (vad. T. Šumskas) ir šeši „Sakalo“ (vad. R. Makarevičius) vyrai, vadovaujami chormeisterio J. Motiejūno. Gaila, į Klaipėdą tie trys pajėgūs chorai (nors tiesiai į koncertą) neužsuko. Ką gi – pasirinkimas laisvas.


Klaipėda, kaip ir miestai į savo šventes kviečiasi visus, kas nori, gali atvykti, griežto reglamento nesilaiko. Tą matome ir iš anksčiau pateiktos kolektyvų dalyvių struktūros: daugiausia šių metų Klaipėdos šventėje buvo mokyklinio jaunimo kolektyvų, mažiau suaugusiųjų. Toks vaizdas ir estradoje: dešinėje pusėje ir per vidurį klega vaikai, vidurio paskutiniuose suoluose įsitaisęs liaudies instrumentų orkestras. Suaugusiųjų chorų pagal kolektyvų skaičių daug, bet jie atrodė nepilnos sudėties, realiai pusės chorinės galios estradoje neturėjo.


Dainų ir šokių šventė – tokiu pavadinimu Baltijos šalių (ir Lietuvos) dainų švenčių tradicija yra įregistruota UNESCO konvencijoje ir… toks būtų tiksliausias aptariamos šventės vardas. (Terminas Dainų šventė yra „kasdieninis“, simbolinis, mums mielesnis, įprastas.). Akcentuoju šią aplinkybę: kaip tik tokia, daugiažanrė – kai viename renginyje susilieja dainos, sukosi šokiai, liaudies instrumentų dar ir pučiamųjų – buvo ši šventė. Kas iš to išeina? Iš kokios pusės žiūrėsime! Jei lyginsime su tokiu pat daugiažanriu proginiu koncertu kur nors salėje, tai joje koncertas liejasi su pabrėžtina ekspresija, žiba įvairūs solistai ir kolektyvai. Publikos dėmesys krypsta į visas puses, sunku rimčiau atsidėti kokiam nors vienam žanrui ar kūriniui. Didelėje šventėje šie meno organizavimo bruožai dar labiau išsibėga, išsipučia: daina–šokis– instrumentinis kūrinys seka vienas po kito, prie jų prisišlieja teatralizuoti efektai, klausosi ir žiūri kas ką nori. Šie universalūs dėsniai galiojo ir Klaipėdos dainų šventėje, užtat būčiau neteisus teigdamas, jog čia menas buvo demonstruojamas su akademišku rimtumu, publika savo ruožtu jam atsidėjo su išskirtiniu dėmesiu. Šventė buvo kaip ir visos kitos; atida ir dvasingumas ėjo greta pramogos, žmonės klausėsi, meditavo ir pramogavo.

Klaipedos DS 2017


Chorų programa, atlikimo meniškumas


Klaipėdos estrados kompleksas muzikos atlikimui ir klausymuisi, žinia, nėra tobulas. Padeda įgarsinimo mechanika (tuo Klaipėdoje užsiima firma „Leggato“) savo išgalių ribose. Jei choro klausaisi įsitaisęs pirmuosiuose publikuos suoluose t.y. prie pat avanscenos barjero, chorą girdi tiesiogiai, čia pat, „prie ausies“, šiek tiek aštriau, „teisingiau“. Jei klausai iš publikos sektoriaus vidurio, girdi erdvėje susiliejusį choro garsą, gražesnį, susiliejusį, apibendrintą, tačiau ne tokį „teisingą“, nes erdvė užtušuoja smulkias atlikėjų klaideles. Štai toks ir bus būdingiausias, charakteringiausias dainų šventės choro garsas. Būtent orientuodamas vertinsiu choro pasirodymo meninę kokybę. Ir dar: Klaipėdos estradoje, koncerto metu, galimybių tvarkingai ir estetiškai įvesti bei išvesti atlikėjų kolektyvų nėra. Vilniaus Vingio estradoje kas kita – puošnios kolektyvų grupės tai įvedamos, tai išvedamos, dalyviai turi progos atsikvėpti, pailsėti, o publiką išvedinėjimo–įvedinėjimo vaizdas žavi. Ką daryti, kad vaikai estradoje išsilaikytų ramūs, nesustingtų ir vyresni dainininkai? Ką daryti klaipėdiečiams? Belieka „atsipūsti“ ir „įsikrauti“ taip, kaip pop koncertuose ir stadionuose per varžybas – „linguoti“, rankas kilnoti, „bangas“ kelti! Patiems nereikia galvos sukti – kada, kaip rodys speciali gražių mergaičių grupelė. Va, iš čia ir eina pramogavimas, atsipalaidavimas, dėmesio menui susilpnėjimas! Programoje 38 numeriai – daug ar mažai? Paskutiniojoje – 2014 m. visuotinėje dainų šventėje „Čia mano namai“ – jų buvo 40. Panašu, tačiau Vilniaus šventėse šurmulio mažiau reikia, nes tą kompensuoja įvedinėjimo-išvedinėjimo efektas.


Programoje per pirmuosius keturis kūrinius (1-4) dar tylu, rimta, chorui dainuoti ir publikai klausyti gera. Kiek toliau, nuo 9-10 numerių atmosfera kaista, judėjimo ir mosikavimo – daug, triukšmo – daug, choro dainavimo ir jo klausymosi kokybė krinta žemyn. Yra paliudijimas! Po 10-jo numerio euforiškas programos vedėjos balsas pranešė – jau mes turim gegužinę! (Komentaro nebus!). Taip vingiavo nuotaikos, o dabar apie dainas.


Koncerto pradžia („Lietuviais esame mes gimę“, dirig. T. Ambrozaitis) ir Himnas (dirig. K. Kšanas) nuteikė rimtai, optimistiškai – jungtinio choro darna nepriekaištinga, patrauklus garsas – taisyklingas, sodrus, akademiškas. („Lietuviais esame …“ vidurinė dalis – moterys dera puikiai, tenorų la bemol tvirtas, skambus.)


„Kur bėga Šešupė“ – inovatyvi A. Vildžiūno interpretacija. Ar ji galima, nepažeidžia tradicijos? Taip, galima! „Šešupė…“ dabar dainuojama visose šventėse, tarsi būtų muzikinė relikvija, nors iš tikrųjų ritualo funkcijos ji istoriškai neįgavo. Buvo ir liko tik tautine daina. Antai, prieš daugelį metų, t.y. 1902 m. lietuviškas kultūros almanachas „Žinyčia“ (Nr.4-5) diskutavo apie lietuvių himno poreikį, aptarė V. Kudirkos „Tautišką giesmę“, tam siūlė ir Č. Sasnausko „Kur bėga Šešupė“ (ne dabartinę (D-dur) versiją, o pirminę (F-dur ir Es-dur.). Vis dėlto, antroji himnu netapo; paplitus V. Kudirkos „Tautiškai dainai“ ji liko tautine daina-giesme. Vadinasi, prievolės laikytis kokio nors standartizuoto interpretacijos varianto (relikvijos!) nėra. Dėl to ir vertinu iki šiol negirdėtą A. Vildžiūno interpretaciją „labai greitai“. Ne iš karto chorui pavyko pagauti tą tempą, bet įsimiklino. Bendras planas maždaug toks: nuo pirmųjų posmų allegro, mezzo forte (itališkus terminus sudėjau aš, dėl aiškumo), toliau laipsniškas augamas ir plėtimasis iki largo fortissimo paskutiniame posme. Giesmė tarsi atsigavo, atsinaujino, sakytumei, sulieknėjo siluetas, atsirado elegancija…


Po šios dainos, ėjo vaikų dainos ir šokiai, visi „įsilingavo“, klausyti pasidarė vis sunkiau, sunkiau ir nustatyti kas išėjo geriausiai, o kas tik gerai.


L. Vilkončiaus „Tokia esu“ (dirig. Z. Kariniauskienė) įtraukta į 2018 m. dainų šventės repertuarą. Per jo aptarimą Vilniuje buvo suabejota – ar išeis. Išėjo, nors atlikimas dar netobulas, tik pirminis variantas, tačiau patrauklus – muzika šviežia, šiek tiek liaudiško kolorito, gražiai skamba. Ritmo precizijos, laisvumo dar trūksta.


Nesigavo taip, kad būtų galima vertinti „priimtina“ ar „gerai“ – M.K. Čiurlionio liet. liaudies dainų siuita. Dirigentė J. Vyšniauskienė jauna, viena gabiausių, energingesnių Klaipėdoje, bet kas neišmokta namuose – šventėje nesutvarkysi, trūko laiko. Nebuvo lygiavertės balsų pusiausvyros, orkestras stelbia chorą (ten, kur akompanavo). Manyčiau, kūrinio šį kartą apskritai nereikėjo.
Kažkaip nublanko A. Gorbulskio „Ant kiekvieno kalnelio“ (dirig. Z. Vindžigalskienė). Pamenu, su „ugnele“ buvo padainuota Pasvalio festivalyje, kai iš „dūšios“ užtraukė visi estradoje esantys vyrai… Tai buvo efektinga ir gražu! Čia – nelabai! Priimtinu lygiu, atrodo, buvo atliktos L. Vilkončiaus „Mano vardas – Lietuva“ (dirig. R. Girdzijauskienė) ir S. Šiaučiulio „Gimtoji kalba“ (dirig. L. Grybauskienė), nors ir jos blanko bendroje nesusikaupimo atmosferoje. G. Savinos „Lietuva“ (dirig. J. Kiaulakytė) skambėjo kaip visada gerai. Vis dėlto, kūrinėlis juk ne šedevras, ne relikvija ar škaplierius, tačiau dainų šventėse įstrigo nuo pat 1994 m.! Pavargo, ir nuovargio gaidelės nepaslėpsi, seniai jai laikas į užtarnautą poilsį. Arba galima kur nors po šventės – „visų“ pasidainavimui. Šiek tiek nukentėjo repeticijoje geriau pavykusi V. Augustino „Ąžuolėli šimtašaki“ (dirig. D. Pilipavičienė). O antai, vos R. Ruzgiui užsimojus diriguoti L. Vilkončiaus „Senos mašinos“, į estradą įšliaužė senų mašinų eskortas. (!!!). Moksleivių dainų šventėje toks teatrinis efektas ko gero tiktų.


Labiau išsiskyrė L. Abario „Vyturys“ (dirig. R. Maleckaitė). Kaip aplink tave juda, kruta, kala ritmą, daininga melodija, nuosaikiai tekančios frazės patraukia pačios savimi. Girdi dainą ir tie!
A. Noviko „Kelias į mokyklą“, kaip ir daugelis kitų vaikiškųjų, įdomi buvo štai dėl ko: repeticijoje A. Girdzijauskas pravedė pamoką: „vaikai (!), – pirmas posmas apie pirmokus, jie nedrąsūs, – todėl dainuokite tyliai. Antrokai drąsesni, – dainuokite garsiau, o trečiokai…“ Koncerte vaizdelis pavyko, daina atlikta ne „mechaniškai, o su interpretacija. Tai jau šis tas!


Preciziškai, su „ugnele“ berniukų choras ir ansamblis „Vocalis“ (priedainį – visi) atliko „Kol kartu“ (dirig. R. Adomaitis). Dainą ir puikų jos atlikimą labiau norėtųsi klausytis tyloje, gal salės scenoje, kai niekas netrukdo.


„Vaka, vakulele“ prestižas auga nuo Pasvalio festivalio. Viskas, ką su ja daro K. Barisas, yra įdomu, nuotaikinga, perspektyvu ir, svarbiausia, ne pigu. Gali būti, jog 2018 m. šventėje atsivers dar spalvingesnis „žemaitiškas“, su svariomis sinkopėmis ir dainuojančiųjų pritūpimu muzikinis paveikslėlis. Kuria kryptimi – folkloro ar estrados pop jis bus dar tobulinamas – nespėliosiu, tačiau sveikinčiau, jei kryptų į folklorą…


Finalas pasijautė (tik pasijautė, nes leidinyje nebuvo nurodyta) su mišraus choro „O kai sauliūtė…“ (dirig. R. Viskantaitė). Ir vėl mintys lekia į būsimą 2018 m. dainų šventę. Jos repertuare matosi du ypatingi fenomenai – V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“ ir „O kai sauliūtė…“. „Anoj pusėj…“ – netikėtas mūsų liaudies dainos ir V. Augustino intelekto stebuklas: daina jau žinoma visame pasaulyje – dainuoja europiečių, amerikiečių, indoneziečių chorai (žiūr. internetas – youtube.) ir, svarbiausia, jie dainoje įžiūri giliai užslėptą skaudžią bendražmogišką prasmę – Reflections on Civil War . Kažkas didingo, matyt, bus su ja ir 2018 m. šventėje. Klaipėdos šventėje atliktoji „O kai sauliūtė…“ – kitokia; ne rauda, o lyriką jungianti su herojiškumu. Gretinami du motyvai: rekrūtų atsisveikinimo ir priesaikos namiškiams, gimtinei. Antrasis stipriai dinamizuotas, išvestas iki kulminacijos ir tai, manau, tiesiog organiškai rišasi su tautine-patriotine 2018 m. dainų šventės intencija. Klaipėdoje „O kai sauliūtė…“ virto tiesiog centriniu mišraus choro programos numeriu: pirma, ji buvo viena iš kelių naujųjų dainų, antra, užimponavo chorą ir publiką savo meniniu turiniu ir geru atlikimu. Retas atsitikimas šventėje: vos tik šventės vedantysis paskelbė šią dainą, chore akimirksniu stojo tyla, rimtis, publika, tarsi apstulbo, nuščiuvo… Tokiam psichologiniam lūžiui neabejotinai įtaką padarė ir dirigentės R. Viskantaitės valia. Atlikti pavyko pakankamai gerai, įtaigiai. Kai ko dar trūko (nebuvo išryškinti vyrų balsai tose vietose, kur jie veda melodiją, trūko raiškesnės dinaminės linijos, etc.), tačiau dramatizuotas turinys ir stipri jo perteikimo energetika pasirodė net labai įspūdinga. Po dainos šventės vedėjas-aktorius skaitė legendą apie lietuvių karius, jų narsą prūsų žemėje, skelbė tris priesaikos tekstus, kurie buvo sutvirtinami senovinės armotos salvėmis. Ši šventės atkarpa – daina, priesaikos ir salvė – viena stipriausių.


Pagirtinai „Kur giria žaliuoja“ frazavimą patvarkė A. Dambrauskas. Sakau patvarkė, kadangi vyresnieji dainininkai gerai žino, jog keliose paskutinėse šventės Vilniuje ir kitur frazių vedimas šioje giesmėje buvo visai pairęs.

IMG_4761
Maestro L. Abariui diriguoti „Lietuva brangi“ šį kartą pavyko geriau nei pernai (kalbama, jog aną kartą jis buvo „be sveikatos“) ir tuo džiaugiamės. Exccellens!


Paskutiniosios dainos – „Dieve, laimink Lietuvą“ (dirig. A. Šumskis), prieš ją įsiterpė kalbos – rengėjų pristatymas, padėkos etc.– lyg ir nebereikėjo. Melodijos vedimas per balsus, prasidėjęs įspūdingai, toliau išsikraipė, Coda sutrupėjusi. Laukto efekto nebuvo. Matyt, chorams ją reiktų gerai gerai pasikartoti (tiesa, ir ši daina jau stipriai „apsamanojo“). Šventė tuo nesibaigė: A. Šumskis sėkmingai vedė liaudiškąjį dainavimą, chorai, sutardami žodžius (buvo parengtas atskiras bukletas) traukė su įkarščiu, pilnais balsais. Tekstai – ne buitiniai, o autentiški ir dar su visais posmais. Čia tai buvo gražu!


Nepaliečiau tautinių instrumentų kolektyvų. Brandi, stipri meninė jėga, nors jų išsidėstymas estradoje nedėkingas. Erdvės avanscenoje trūksta ir šokėjams (nors iš aukščiau matomi jie neblogai), pučiamųjų orkestrai, kaip ir ankstesnėse šventėse, grojo maršus, demonstravo savo gražias šokėjas.


Taip jau būna, kad čia pat vykstanti šventė jau kuria, projektuoja ateinančiąją. Akivaizdu, jog dainų šventė Klaipėdoje išaugo, išsiplėtė ir nebetelpa savyje. Dėkojant už didelį triūsą ir energiją jos rengėjams –„Aukuro“ chorinei bendrijai, jos prezidentui A. Šumskiui ir dideliam būriui pagalbininkų-savanorių, jau galima linkėti dar didesnio žygio: Klaipėdoje surengti dvi atskiras šventes: Dainų dieną ir antrąją – Liaudies meno ir šokių dieną. (Arba vieną sudėtinę, ilgą, su kelių valandų pertrauka). Tai realu, kadangi „Aukuras“ ir A. Šumskis savo rankose telkia ir gerai moderuoja itin didžiulį meninį potencialą. Dvi šventės būtų naujas šventinės kultūros proveržis visame Vakarų Lietuvos areale per visą jų istoriją. Trūksta lėšų – suprantama, užtat yra tai, kas aukščiau už pinigus – stipri organizavimo patirties ir kultūros energija!

Klaipėdos DS 2017-1

Komentarai ( 2 ):

  1. „Pavargo, ir nuovargio gaidelės nepaslėpsi, seniai jai laikas į užtarnautą poilsį“ – Savinienės „Lietuva“ paskutinį kartą suaugusiųjų Vingio parke buvo dainuota 2009 m., spėjo pailsėti, dainuojam su malonumu. Va jei būtų „Saulėlydis tėviškėje“, tada jau tikrai, būtų didelė bėda. Pritariu, kad metai iš metų besikartojantys kūriniai tik purto. Kad ir „Dieve, laimink Lietuvą“. Ir ne tik dainų šventėse, bet ir įvairiuose festivaliuose, kai reikia dainuoti jungtiniam chorui.

Parašykite komentarą