KELETAS PASTEBĖJIMŲ APIE PRAĖJUSIĄ DAINŲ ŠVENTĘ

dr. LINA DUMBLIAUSKAITĖ JUKONIENĖ

Pasibaigus Dainų šventės renginiams kurį laiką vis dar gyvename šventės įspūdžiais, diskutuojame, dalijamės prisiminimais. Svarstome, kas pavyko, kas nelabai, kas galėjo būti geriau. Renginiai, kuriuos mačiau, paliko tikrai gerą įspūdį. Ši šventė laikytina verta brangios mūsų Tėvynei datos – 100 metų jubiliejaus.

Mane sužavėjo Ansamblių vakaras Kalnų parke. Šį žavesį galima išreikšti vienu žodžiu – GRAŽU. Buvo iki graudulio gražu. Šiame vakare derėjo visa, kas turėtų atsiskleisti šimtametėje mūsų kultūros istorijoje ir tradicijose: neišvaidintas tautiškumas, istorinis lietuviškumas ir natūralus patriotizmas. Žmonės, kūrę šio vakaro renginį, matyt, patys savo širdyje nešioja mano išvardintas savybes. Kitaip nebūtų galėję sukurti tokios giliai prasmingos ir įtikinamos šventės. Jie nusipelnė nuoširdžiausios padėkos. Šiame renginyje atsiskleidė šventa meilė ir neblėstanti pagarba savo Tėvynei.

Gana gerą įspūdį paliko ir Dainų diena. Ji šiais metais buvo kitokia, palyginus su praėjusiomis, ir įžiebė šviesią viltį, kad mūsų dainų šventės nenunyks. Ligšiolinės Dainų dienos sukeldavo ne visai linksmų minčių. Per beveik 30 nepriklausomos mūsų valstybės metų buvo gerokai paklaidžiota rengiant Dainų dieną. Visko prisirankiota, kol išmokome tinkamai elgtis su savo laisve. Šios Dainų dienos repertuaras rimtas, atitiko koncerto keturių dalių turinį bei sumanymą. Dainų dienos koncerto eiga tvirtai suręsta, sklandi, turininga, nenuobodi (kas, deja, pasitaikė ankstesnėse Dainų dienose). Dirigentų komandoje matėme naujų veidų. Tai gerai. Gal vertėtų ir ateityje nevengti Dainų dienos dirigentų rotacijos? Tai įneštų naujumo, šviežumo ir išvengtume tam tikro Dainų dienos „užvaldymo“. Dabar Lietuvoje jau turime nemažai gerų dirigentų.

Ar atliepė Dainų dienos koncertas mano jau išvardintus principus: tautiškumą, lietuviškumą, patriotizmą? Didžiąja dalimi taip. Nes Dainų šventėje ne meninis lygis, kurio pasiekti masiniame renginyje ne taip paprasta, yra svarbiausias tikslas. Svarbiausias tikslas – visuotinis dalyvių ir publikos emocinis išgyvenimas, suburiantis tautą į vieną monolitą. Tik tada Dainų šventė pateisins save, jeigu taps jungiamąja dvasinio išgyvenimo grandimi. Šioje Dainų dienoje chorai skambėjo darniai, raiškiai, nuotaikingai. Pasiteisino kolektyvų vadovų ir šventės koncerto rengėjų triūsas. Tačiau…

Kodėl mes iki šiol nepasitikime geros chorinės muzikos paveikumu? Kodėl būtinai norime pagardinti koncertą „popsiniais prieskoniais“? Ar dėl to pagerėjo Dainų dienos koncertas? Nepasakyčiau. Mano manymu – atvirkščiai. O tai, kad liaudies daina suskambėjo, įtraukdama ir publiką, buvo nuostabu. Nes liaudies daina yra tarsi aukso grynuolis, niekada nenustosiantis savo dvasinės vertės. Kaip pagal banke turimas aukso atsargas matuojamas valstybės turtinis pajėgumas, taip liaudies daina ir jos puoselėjimas parodo tautos dvasines atsargas. Svarbiausia liaudies dainą išlaikyti natūraliame pirmapradžiame pavidale.

Šios Dainų dienos repertuaras paliko gerą įspūdį, palyginus su praėjusiomis Dainų šventėmis. Ypač norėčiau paminėti V. Augustino „Cantate Patriae canticum novum“. Tai kūrinys vertas mūsų Tėvynės ir skaudžios, ir gražios istorijos. Nepraradę iki šiol savo meninio raiškumo L. Vilkončiaus „Mašinėlės“ ir G. Savinienės daina Lietuvai. Šie kūriniai turi savitą veidą. Tačiau…

Pastaraisiais metais vis dažniau girdime naujų kūrinių chorui, bet dauguma šių kūrinių taip suvienodėję, taip supanašėję, kad sunku iš klausos nustatyti autorystę. Ritmai, intonacijos, architektoninė struktūra „sukalti“ ant vieno kurpalio. Beatodairiškas vaikymasis „šiuolaikiškumo“ mados nejučiomis suvienodina atskirų autorių kūrinius. O kai pradedama kartoti „Lietuva, Lietuva, Lietuva…“ neparemiant atitinkama muzikine kalba, tai ir visai neskanu.

Nuostabi Dainų šventės dalis – dalyvių eitynės Vilniaus gatvėmis. Jomis džiaugiasi šventės dalyviai ir miesto gyventojai bei svečiai. Bet ar atsiras koks „genijus“, kuris pajėgs panaikinti eitynėse tuos trikdžius bei nesklandumus, kurie tęsiasi metai iš metų? Visi supranta, kad didžiulę masę žmonių nelengva suvaldyti. Bet argi tai neišsprendžiama problema? Juk vienaip ar kitaip šią problemą reikės išspręsti. Argi gerai, kai Dainų dienos šventinis koncertas pradedamas nesuspėjus ateiti iki estrados Vilniaus chorams? Jie vėlavo visą valandą.

Nepaisant visko galime džiaugtis, kad įvyko ši šventė – kaip Mindaugo karūna uždėta ant Lietuvos galvos.

 

Parašykite komentarą