Kauno J. Gruodžio konservatorijoje – jaunųjų choro dirigentų konkursas, skirtas choro dirigentui ir pedagogui Nikodemui Martinoniui

Martinonis

Šiais metais žymime apvalią sukaktį – 130-osios gimimo ir 60-osios mirties metinės sueina vienam iškiliausių Lietuvos chorinio judėjimo atstovų – Nikodemui Martinoniui.


Šis žmogus įspaudė žymų pėdsaką Lietuvos chorinėje kultūroje. Jis – vienas iš lietuvių chorinio dirigavimo mokyklų pagrindėjų, entuziastingas choro dirigentas ir vadovas, puikus pedagogas, visuomenininkas, kompozitorius. Ypatingi metai neliko nepažymėti – Kauno J. Gruodžio konservatorija surengė Jaunųjų choro dirigentų konkursą, skirtą būtent Nikodemui Martinoniui paminėti. Bet apie viską iš pradžių…

 

Pradžių pradžia

Nikodemas Martinonis gimė 1887 m. Rokiškio apskrityje, mažame Panemunio miestelyje. Muzika jį lydėjo nuo mažų dienų, – augęs darbščioje valstiečių šeimoje jis ne tik prisidėdavo prie darbų, bet ir traukė lietuvišką dainą. Su keletu brolių ir seserų (buvo trečias iš dešimties vaikų) netgi subūrė namiškių chorą. Pirmieji muzikiniai įspūdžiai – tėvų daina, bažnyčioje girdimas vargonų skambesys ir choras – buvo tokie stiprūs, jog N. Martinoniui kilo noras mokytis muzikos meno. Tuometinis Panemunio vargonininkas Petras Rašimas, pastebėjęs vaiko gabumus, paskatino tėvus nuvežti jį pas Rokiškio vargonininką Matą Milaknį. Vėliau, paauglystėje, N.Martinonis išvyko į Kauną ir 1906–1908 m. mokėsi Juozo Naujalio vargonininkų kursuose. Nuo tada jis vertėsi šiuo darbu: kartu su kunigu Stanislovu Šlamu vargonininkavo Lietuvoje ir už jos ribų (Pariečėje (Gardino gub.), Nestaniškyje (Minsko gub.), Inturkėje (Latvija)).


XIX a. pabaigoje ir pirmaisiais XX a. dešimtmečiais dar nebuvo suformuota muzikinio ugdymo sistema Lietuvoje, todėl Martinonis, siekdamas muziko profesionalo kelio ir kunigo Stanislovo Šlamo paragintas bei remiamas, 1912 m. išvyko į Maskvą tikėdamasis įstoti į Maskvos konservatoriją.

Chorai, chorai, chorai…

Organizuotas, veiklus ir atkaklus – toks N. Martinonis buvo nuo pat jaunystės. Maskvos konservatorijoje mokėsi vargonų klasėje (1915-1925 m.). Studijavo su pertraukomis ir baigė pas prof. A. Gedikę, bet tuo pačiu ir sunkiai dirbo – grojo restoranuose, kino teatruose. Tačiau jau tuomet rado ir jį sužavėjusį užsiėmimą. Choro vadovavimo pradžia buvo 1916 metai, kuomet Maskvos lietuvių šelpimo draugija pakvietė jį vadovauti suaugusiųjų mišriam ir našlaičių prieglaudos vaikų chorams. Choro repeticijų būta entuziastingų, nes dainininkai, pasiilgę lietuviškos dainos, uoliai mokėsi ir dirbo. Nuoseklų darbą vainikavo koncertai. Juose buvo atliekamos lietuvių liaudies dainų išdailos ir originalūs lietuvių kompozitorių kūriniai. Repertuarą sudarė į klausytojų širdis jau atradę kelią  kūriniai, tokie kaip J. Naujalio “Lopšinė“, Č. Sasnausko „Lėk, sakalėli“, „Karvelėlis“, „Kur bėga Šešupė“. Maždaug po metų suburtas ir latvių pabėgėlių choras, paraleliai dirbta ir keliose Maskvos vidurinėse mokyklose: vadovauta chorams ir muzikos būreliams. Baigiantis Maskvos laikotarpiui, iki 1925 m., dirbo Vakarų tautinių mažumų komunistiniame universitete su rusų, lietuvių, latvių ir lenkų chorais. Lietuvių choras buvo bene geriausias iš visų nacionalinių chorų universitete. Atkakliai ir nuoširdžiai dirbdamas N. Martinonis su 40-ies narių kolektyvu dalyvavo įvairiuose koncertuose, išvykose.


1925 m., grįžęs į Lietuvą, N. Martinonis su šeima apsistojo Kaune. Miestas buvo pasikeitęs, tapęs Lietuvos muzikinio gyvenimo centru. Čia veikė Valstybinė muzikos mokykla bei Operos vaidykla, jau buvo įvykusi (1924 m.) pirmoji Dainų diena, veikė įvairios muzikinės draugijos, buvo susibūrę ir koncertavo mėgėjų chorai „Gabija“, „Daina“.


Pirmasis darbas buvo Dotnuvos žemės ūkio akademijoje, kur 1925–1926 m. Nikodemas Martinonis suorganizavo chorą. Čia vėl pasirodė jo „užsispyrėliškas“ charakteris, – tuometiniam rektoriui išdėstė savo požiūrį į muziką ir siekė, jog choro repeticijos būtų įtrauktos į oficialų paskaitų tvarkaraštį bei užimtų lygiareikšmę padėtį tarp kitų mokslų.


Sunki našta pečius užgulė vadovaujant Vytauto Didžiojo universiteto studentų mišriam chorui (1925–1929 m.). Čia dirbo nepavydėtinomis sąlygomis – be pastovios patalpos repeticijoms, natų, gero instrumento, ir dar – be atlygio. Triūsas nenuėjo veltui, nes Martinonis buvo pastebėtas ir įvertintas kaip perspektyvus ir organizacinių gabumų turintis vadovas, tad jau nuo 1926 m. buvo priimtas vadovauti Šaulių sąjungos chorui (iki 1940). Tai buvo solidus kolektyvas, apie 100-120 narių, o ir patirties Martinonis turėjo jau nemenkai, tad su choru koncertavo Lietuvoje ir už jos ribų. Su šiuo kolektyvu Martinonis įgyvendino didžiausias savo muzikines idėjas, atlikdamas F.J. Haydno „Pasaulio sutvėrimą“, G. F. Handelio „Mesiją“, L. van Beethoveno „Kristus alyvų kalne“, W. A. Mozarto Requiem, Č. Sasnausko Requiem, kantatą „Broliai“ ir kitus sudėtingiausius užsienio šalių bei lietuvių kompozitorių kūrinius. Taip N. Martinonio vadovaujamas choras tapo vienu geriausių Kaune, o vadovas pelnė ilgai siektą pripažinimą.


N. Martinonio gyvenime nebuvo tokio laikotarpio, kad jis dirbtų tik su vienu choru, paraleliai vadovavo dviems ar net trims. Šis pavyzdys akivaizdus ir dirbant su Kauno konservatorijos studentų (1937-1941), bei „Kauno audinių“ fabriko darbininkų chorais (1935-1946). Tai buvo skirtingo pobūdžio ir pajėgumo kolektyvai, tačiau tokiu būdu vadovas balansavo tarp patogaus darbo su muzikais profesionalais ir saviveiklininkais, kuriuos tekdavo mokyti muzikos rašto. Tačiau tai tik vienas iš iššūkių, su kuriais Martinonis be vargo susitvarkė, taip įrodydamas savo, kaip chorvedžio, meistriškumą ir atsidavimą muzikai.


Dar vienas puikus darbas buvo su jungtiniu Kauno konservatorijos ir muzikos mokyklos choru. Turėdamas tvirtą kolektyvą ir jausdamas meilę stambios formos kūriniams, jis priima pasiūlymą koncertiniu būdu atlikti operas, kuriose chorui skiriamas nemenkas vaidmuo. Tokiu būdu auklėtiniai atliko Ch. Gounod „Faustą“, P. Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“, bei G. Verdi „Rigoletą“. Kadangi N. Martinonis buvo reiklus sau ir kitiems, šie koncertiniai pastatymai sulaukė didelio susidomėjimo, buvo atlikti net po keletą kartų.


1949 m. pakviestas vadovauti vienam iš didžiausių, su kokiais kada nors dirbo, kolektyvų – 200 narių turinčiam Kauno universiteto medicinos fakulteto studentų chorui. Paskutiniais gyvenimo metais, aprimus veikloms ir pablogėjus sveikatai, chorvedžio dvasia nepražuvo – besigydant Birštono sanatorijoje subūrė chorą ir taip tik dar kartą įrodė savo begalinį choro iniciatoriaus bei vadovo talentą.

Pedagoginė sritis

Nikodemą Martinonį turime minėti ne tik dėl aktyvaus chorinio judėjimo organizavimo Lietuvoje, bet sieti ir su chorvedybos pedagogikos radimosi užuomazgomis.

‎  
Aktyvi chorinė veikla užėmė nemažą gyvenimo dalį, tačiau N. Martinoniui taip pat puikiai sekėsi skleisti savo patirtį ir pedagoginėje srityje. Pirmas pedagoginis darbas buvo susijęs su konkrečiu muzikiniu dalyku, kurį studijavo Maskvos konservatorijoje – vargonais. J. Naujaliui pasiūlius, Kauno muzikos mokykloje dėstė vargonų klasėje ir pritaikė studijų metais pas prof. A. Gedikę įgytas žinias. Nors per visą darbo stažą jo vargonų klasės absolventų skaitlingumas nedidelis – 15 mokinių, tačiau jam patiko prisiminti jaunystės dienas ir pirmąjį muzikos instrumentą.


Kauno muzikos mokykloje choro klasei 1925 metais pradėjo vadovauti Julius Štarka, tačiau reikšminga tapo 1927 m. ir N.Martinonio parengta „Chorvedžių klasės“ programa. Programos dėka jis tapo vienu pirmųjų, kurio pastangomis Lietuvoje buvo pradėti sistemingai ruošti būsimieji choro dirigentai, ir tokiu būdu įneštas pradinis indėlis į chorvedybos pedagogiką Lietuvoje.


Jo pedagoginį talentą ir šios specialybės populiarumą liudija skaičiai – N. Martinonis paruošė 83 choro dirigavimo studentus. Taip pat dėstė solfedį ir vadovavo choro studijai. Pradėtą mokytojo darbą tęsė ir ryškiausiai pasižymėjo kaip dirigentai jo mokiniai – Klemensas Griauzdė (1905–1983), Antanas Jozėnas (1927–2014), Anicetas Arminas (1931–1998), Povilas Bekeris (1910-1984) ir kiti chorvedžiai, dirigentai, pasklidę po šalies aukštąsias, aukštesniąsias ir įvairias muzikos mokyklas.

Kalbant apie pedagogiškąjį N. Martinonio pradą, svarbu ir gyvas prisiminimas, kuriuo dalinasi Lietuvos choro dirigentas, pedagogas ir kompozitorius – Vytautas Blūšius (g. 1930 m.). Jis aktyviai reiškėsi ne tik kaip choro vadovas, bet užėmė ir direktoriaus pareigas J. Gruodžio muzikos mokykloje (1963-1973 m.), bei prisidėjo prie daugelio dainų švenčių, konkursų organizavimo bei inicijavimo. Nors ir glaustos, tačiau išties reikšmingos V. Blūšiaus* mintys…

Koks buvo pirmas įspūdis sutikus N. Martinonį? Kaip keitėsi Jūsų abipusis bendravimas pradėjus su mokytoju dirbti aktyviau?

Pirmą kartą su N. Martinoniu susitikau 1946 metų pavasarį. Asmeniniais reikalais iš provincijos atvykęs į Kauną nutariau aplankyti ir muzikos mokyklą bei sužinoti stojimo sąlygas į ją. Budinčiosios užklausus kur eiti, nurodė, kad geriausia kreiptis į mokyklos direktorių, kurį rasiu antrame aukšte. Radęs kabinetą ir sukaupęs jėgas įėjau ten. Persimetus keliais formaliais klausimais, iš jo tiesmuko ir šalto tono bei pasakymo: „Tai va, kai baigsi progimnaziją, tada ir atvažiuok“, – sužinojau, ko atvažiavau. Ką gi, padėkojau, atsisveikinau ir išėjau. Į atmintį įstrigo juodi akiniai. O su kuo kalbėjau, taip ir nesužinojau.


Tai išsiaiškinau tik po dvejų metų, kai 1948 metų rudenį tapau Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklos moksleiviu. Vienerius metus mokiausi klarneto klasėje pas nuostabų mokytoją Juozą Jasenką. Pasibaigus mokslo metams, koridoriuje mane užkalbino chorinio dirigavimo ir dainavimo specialybių skyriaus vedėjas A. Barniškis ir pasiūlė pereiti į choro dirigavimo specialybę, antrąjį kursą. Dirigavimas buvo grupinis – visam kursui kartu. Vedė dėstytojas A. Kairys. Choro studiją ir chorvedybą dėstė V. Martinonis. Ypač buvome patenkinti choro studijos darbu. Trečiame kurse buvome išskirstyti mokytis dirigavimo pas atskirus dėstytojus. Aš patekau į N. Martinonio klasę, kurią baigiau 1952 metų pavasarį.


Nikodemas Martinonis – pedagogas. Koks jis išliko Jūsų atmintyje?

1949 metais rudenį perėjęs į chorinį dirigavimą tapau jo mokiniu. Dainavau chore ir klausiausi jo chorvedybos paskaitų, o po metų jis mane pradėjo mokyti ir dirigavimo. Kuo brangus mokytojo atminimas? Jis mokė mylėti chorinę dainą, mylėti ir gerbti kolektyvą, žmones. Niekada neprarasti vilties. Siekti tikslo ir pažangos darbu ir atkaklumu. Jis dažnai pabrėždavo, kad choro vadovo darbas reikalauja ištvermės, kantrybės, pasiaukojimo, sugyvenimo su žmonėmis, nes choro dirigento instrumentas – gyvų žmonių būrys, be kurio jis nieko padaryti negali. Vadovaudamas mokyklos choro klasei N. Martinonis nepraleisdavo progos patarti, kaip vienu ar kitu atveju reikėtų pasielgti praktiškai, dirbant su choru. Kiekvienas N. Martinonio diriguojamas koncertas mums, moksleiviams, būdavo ne tik šventė, bet ir didžiulė mokykla.

N. Martinonis buvo entuziastingas chorų vadovas, dirigentas, kaip manot, kokios būdo savybės jam pasitarnavo šioje srityje, o gal kurias nors perėmėte ir Jūs pats?


Darbštumas, punktualumas, pagarba choro dainininkams ir klausytojams, meilė muzikai, ypač chorinei.


Elenos Martinonienės išleistoje monografijoje „Nikodemas Martinonis“ (1987), buvusių mokinių atsiminimuose išsiskiria šie Martinonio-pedagogo bruožai: darbas grupėse su keliais mokiniais iškart; disciplinuotos, darbingos pamokos – mokytojas atiduodavo visą save; mokinių egzaminų repertuarams parinkdavo lietuvių kompozitorių kūrinius, ypač mėgo ir populiarino J. Gruodžio chorinę kūrybą, bei pasaulinės chorinės klasikos pavyzdžius, kaip antai – J.S.Bacho „Sanctus“ iš mišių h-moll, G.F. Handelio oratorijos „Mesijas“ ištraukas, Medžiotojų choras iš K.M. Vėberio operos „Laisvasis šaulys“ ir kt.; choro dirigento stovėsena ir valdingumas – motyvuodavo mokinius dirbti atidžiau. Na, ir taikliausiai apibūdina pedagogišką Martinonio charakterį šios citatos:


„Būk visada pasiruošęs prieš eidamas diriguoti“
„Įsitikink, ar visas kolektyvas tave gerai mato“
„Nepretenduok mokyti kitų to, ko pats gerai nemoki“
„Ne galva partitūroje, o partitūra galvoje“ (N. Martinonis)

Iniciatyvumo netrūksta… N. Martinonio visuomeniniai, organizaciniai nuopelnai

Martinonis neapsiribojo vien pedagogine ir chorvedybine veikla, greta jų reiškėsi ir kaip visuomenininkas, dirbo organizacinį darbą. Savo tvirto charakterio dėka, turėdamas begalę užsispyrimo ir azarto per visą savo gyvenimą jis vadovavo beveik dešimčiai chorų. Siekis kelti Lietuvos chorinės kultūros lygį bei šviesti visuomenę buvo lyg „variklis“, motyvuojantis jį dirbti visu pajėgumu.


Iniciatyvumas neliko nepastebėtas – 1933-36 m. Martinonis buvo išrinktas Lietuvių muzikų ir chorvedžių draugijos pirmininku, o iki 1940 m. vadovavo perorganizuotai ir naujai vadinamai Lietuvos muzikų draugijai. Jam vadovaujant, šios institucijos veikla žymiai labiau išsiplėtė, apėmė įvairias muzikinio gyvenimo sritis. Draugijos tikslas buvo steigti ir remti chorus, rengti naujų muzikos kūrinių konkursus, organizuoti dainų šventes ir kt.


Martinonio dėka 1938-1940 m. buvo rengiami „populiarieji koncertai“ Kauno visuomenei. Puoselėta ir mokslinės krypties veikla: Lietuvos muzikų draugija suorganizavo Pabaltijo muzikų konferenciją 1939 m.; rengė naujų kūrinių perklausas, aktyviai domėjosi muzikos dėstymu bendrojo lavinimo mokyklose ir daug dėmesio skyrė chorinės literatūros bei žurnalo „Muzikos barai“ leidybai.


Svarbūs N.Martinonio laimėjimai prisidedant prie dainų švenčių tradicijos puoselėjimo. Buvo ne tik regioninių ir respublikinių (1930, 1946) dainų švenčių jungtinių chorų dirigentas, bet inicijavo ir pirmąją pokario dainų šventę 1945 m. Kauno mieste. N. Martinonis užėmė svarbias vadovaujančias pareigas muzikinio švietimo įstaigoje – 1945-1947 m. direktoriavo Kauno muzikos mokykloje; 1944-1946 m. buvo Kauno konservatorijos direktoriaus pavaduotojas mokslo reikalams.

Aptarus platų N. Martinonio veiklų spektrą galime daryti išvadą, jog jo vardas išties reikšmingas Lietuvos kultūriniame gyvenime. Svarbu, kad jo inicijuoti įvykiai, įgyvendintos veiklos ir uždegantis pavyzdys būtų it kelrodė žvaigždė ir dabartiniam muzikiniam jaunimui. Tą galėjome patikrinti š.m. lapkričio 11 d. Kauno J. Gruodžio konservatorijoje vykusiame Jaunųjų choro dirigentų konkurse, skirtame būtent N i k o d e m u i  M a r t i n o n i u i atminti. Apie konkurso radimosi idėją bei svarbą kalbinau vieną iš organizatorių, Kauno J. Gruodžio konservatorijos chorinės muzikos metodinės grupės pirmininkę Vilmą Masienę**:

Papasakokite, kaip kilo idėja organizuoti Jaunųjų choro dirigentų konkursą, skirtą būtent Nikodemui Martinoniui? 


Vilma Masienė: Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos choro dirigavimo skyrius turi nemažą patirtį, rengiant jaunųjų choro dirigentų konkursus. Sunku net pasakyti, kelintas būtų šis. Dar muzikos technikumo ir aukštesniosios mokyklos laikais reguliariai vykdavo dirigentų konkursai, kurių laureatai – šiandien žinomi dirigentai. Pastaruoju metu nusistovėjo Juozo Gruodžio vardo jaunųjų choro dirigentų konkursai. Tačiau šie metai ypatingi tuo, kad prieš 130 metų gimė konservatorijai, Kauno ir Lietuvos kultūrai labai svarbus žmogus – Nikodemas Martinonis. Taigi, nutarėme šį konkursą skirti jam.

Pakomentuokite privalomos programos pasirinkimą. Matome, jog šalia konservatorijos istoriją ir choro tradicijas puoselėjančių pavardžių J. Gruodis, N. Martinonis, atsiranda ir V. Augustino opusas – „Anima Christi“, už kurį autorius 2016 m. naujų kūrinių chorams ir vokaliniams ansambliams konkurse buvo apdovanotas  I-ąja premija. 


V.M.: Privalomą konkurso programą sudaro lietuvių kompozitorių kūriniai. Stengiamės puoselėti tradicijas, todėl įtraukėme Juozo Gruodžio ir Nikodemo Martinonio kūrinius. Vytauto Miškinio ir Vaclovo Augustino kūryba plačiai žinoma bei vertinama pasaulyje, todėl manome, kad padainuoti ir ypač padiriguoti chorui šių kompozitorių kūrinius jauniesiems dirigentams yra garbė, o tuo pačiu ir iššūkis. Konkurso II ture dalyvavo Kauno Sakralinės muzikos mokyklos jungtinis choras „Cantores David“ (vad. Mindaugas Radzevičius) ir Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos mišrus choras.

Kaip galite pakomentuoti dalyvių aktyvumą? 

‎ 
Konkurse pareiškė norą dalyvauti 21 dirigentas. Gausiausia delegacija sulaukta iš M.K.Čiurlionio menų gimnazijos. Atvyko Vilniaus “Ąžuoliuko” MM, J.Tallat-Kelpšos  konservatorijos, Šiaulių S.Sondeckio menų mokyklos, Klaipėdos E.Balsio menų gimnazijos, Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijos, Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijos, Kauno Sakralinės MM mokiniai. Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos garbę gynė trys jaunieji dirigentai.

Kokie buvo pagrindiniai kriterijai, į kuriuos atsižvelgta, vertinant Jaunąjį choro dirigentą? 


Konkurso dalyvių vertinimo kriterijai: kūrinių techninis atlikimas, interpretacija, artistiškumas, repertuaro įvairumas, stiliaus atskleidimas.

Dalyvių pasirodymus vertino kompetentinga choro dirigavimo pedagogų komisija. Kas ji? Ar turėjote kviestinių svečių? 


Vertinimo komisijos pirmininkas – Kauno valstybinio choro vadovas, VDU MA profesorius Petras Bingelis. Nariai – choro “Kamertonas” ir ansamblio “Acusto” vadovas Kęstutis Jakeliūnas bei choro “Indraja” vadovė, ilgametė Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dėstytoja, išugdžiusi gausų būrį puikių chorvedžių, Zinaida Gerasina.

Esate ne tik Kauno J. Gruodžio konservatorijos mišraus choro, Kauno berniukų chorinio dainavimo mokyklos „Varpelis“ jaunučių choro grupės vadovė, bet ir Kauno miesto ir respublikinių dainų švenčių vyr. dirigentė. Akivaizdu, jog turite gražios patirties su chorais. Kokie būtų Jūsų palinkėjimai dalyviams? 


V.M.: Dalyvavimas bet kokiame konkurse mobilizuoja. Pasitikrinti save, įgyti patirties – neįkainojamos vertybės. Chorvedžio duona nėra lengva, todėl būsimiesiems chorvedžiams, dirigentams, konkurso dalyviams linkiu entuziazmo, užsispyrimo, kantrybės ir pasišventimo.

Dėkoju už pokalbį.

Parengė muzikologė Jūratė Bernotaitė

Pagal E.Martinonienės monografiją „Nikodemas Martinonis“ (Vaga, 1987)

*Iš pokalbio su V. Blūšiumi (2017 spalio 30 d.)
**Iš pokalbio su V. Masiene (2017 spalio 25d.)

‎Nuotraukoje: N. Martinonis – Maskvos konservatorijos studentas, 1918 m. 

Parašykite komentarą