Kaip Linas Balandis Vroclave dirigentų konkursą laimėjo

 

 

‎ 

Gruodžio 11-os vakarą iš Kauno sulaukiau vėlyvo skambučio. Kauno J.Gruodžio konservatorijos dėstytoja ir „Saluto“ meno vadovė dirigentė Ramutė Štreimikytė pranešė gerą žinią – jos buvęs mokinys, o dabar LMTA doktorantas Linas Balandis chorų dirigentų konkurse Lenkijoje laimėjo I vietą ir tris specialiuosius prizus. Jau kitą dieną atskriejo žinia iš Lietuvos muzikos akademijos viešųjų ryšių skyriaus su specialiųjų prizų formuluotėmis: Vroclavo Karolio Lipinskio muzikos akademijos choro „Feichtinum“ simpatijų prizas, Lenkijos muzikos leidėjų prizas I vietos laureatui bei specialusis prizas už K. Szymanovskio kūrinio „A chtóz tam puka“ atlikimą.

Ką gi, galbūt verta apie visa tai pasikalbėti su pačiu laureatu plačiau? Internete radau daugiau informacijos: VII tarptautinis chorų dirigentų konkursas „V Stranę Polifonii“ vyko 2016 m. gruodžio 7-11 dienomis Vroclave, trimis turais, dviem blokais. A blokuose – lenkų, B – kitų šalių kompozitorių muzika. Dalyvavo jauni dirigentai iš Lietuvos, Ispanijos, Rusijos, Rumunijos, Pietų Korėjos, Baltarusijos, Ukrainos, Japonijos, Latvijos ir Lenkijos. Vertinimo komisijoje dirbo chorinio dirigavimo asai – profesoriai iš Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Lietuvos ir Estijos aukštųjų mokyklų. Konkursinis repertuaras – nuo senosios lenkų muzikos (XVII a. pradžia) iki šiuolaikinės avangardinės muzikos. Vienus radau paklausyti youtube, kitų – ne, ir su tokiu žinių bagažu išsiruošiau į susitikimą su Linu Balandžiu.

Choras.lt: Kokiais atrankos kriterijais vadovaujiesi, rinkdamasis konkursą? Kuo būtent šis konkursas Lenkijoje tave sudomino, juk chorų dirigentų konkursai vyksta ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ir Baltarusijoje, Rusijoje?

Linas Balandis: Na, Baltarusijoje konkurse jau esu dalyvavęs, o šį, „V Stranę Polifonii“, jau senokai buvau nusižiūrėjęs, dar stodamas į doktorantūrą, kai reikėjo sudaryti darbo planą – tada jau jį buvau numatęs. O dėl ko į Latviją nevažiavau, kur tikrai galėjau važiuoti, nes vyko kaip tik 2015 metais, iškart po konkurso Minske? Todėl, kad ten yra turas, kuriame diriguojama prie fortepijono. O aš esu PRIEŠ, prieš tokį dalyką konkurse. Mano atrankos kriterijus yra vienintelis – noriu diriguoti gyviems kolektyvams. Prie fortepijono ir taip daug (prisi)dirbu. Dėl to paties nevažiavau ir į konkursą Maskvoje, nors ten yra kitas geras dalykas – partitūrų grojimas. Štai šitą galėčiau daryti. Apskritai tobulas konkursas man būtų – partitūrų grojimas ir darbas su choru, bet tik ne dirigavimas prie fortepijono.

Choras.lt: Ar galėtum papasakoti plačiau, kaip vyko konkursas?

Linas: Prieš pirmą turą vyko taip vadinama „nulinė“ atranka. Reikėjo nusiųsti darbo su choru įrašą arba koncertinį variantą ir savo CV. Nežinau, kiek paraiškų buvo pateikta, bet galutinai praėjo 16 žmonių ir dar trys buvo palikti rezerve. Dar norėčiau pridurti, kad dalyvavimui konkurse buvo gauta Lietuvos kultūros tarybos edukacinė stipendija.

Choras.lt: O kokį įrašą nusiuntei? Su kuriuo choru?

Linas: Su valstybiniu choru „Vilnius“, bet jis buvo padarytas visiškai mėgėjiškai, nes į tai per daug nesikoncentravau, siunčiau, kaip yra, o ne tai, kad specialiai surenki dainininkus, prirepetuoji, ir paskui vaidini, kad repetuoji… Tai tas įrašas net pačiam juokingas, kai pasižiūriu į save iš šono… Toks absoliučiai natūralus. Fragmentas iš mano doktorantūros rusų religinės muzikos programos, Česnakovo „Blažen mūž“.

Choras.lt: Papasakok, kaip vyksta konkursas.

Linas: I ture yra A ir B blokai. A bloke – senovinė lenkų muzika, Mikołaj Zieleński ir Bartłomiej Pękiel, B bloke – Brahmso dainos. Kiekvienam bloke – po 4 kūrinius. Trauki burtus, ir tau iškrenta po vieną kūrinį iš kiekvieno bloko. Scenoje sėdi du chorai, vienas – senovinės muzikos (mano galva, senovinę muziką turėtų atlikti koks senovinės muzikos ansamblis, o ten buvo tikrai didesnės sudėties choras) ir kitas – Brahmso choras. Turi 25 minutes repetuoti abu kūrinius, pradedi nuo kurio nori, už 10 min. vienas skambutis, tada gali tęsti arba pereiti prie kito, po dar 10 min. – antras skambutis, tai lieka dar 5 min. darbo, ir po trečio skambučio jau baigi.

Choras.lt: Kas vyko II ture?

Linas: Po pirmo turo mūsų liko aštuoni. II turas vyko vėl dviem blokais – A ir B. Vienam buvo Šymanovskio (Karol Szymanowski ), kitam – Lauridseno (Morten Lauridsen) muzika, vėl po keturis kūrinius. Ir vėl lygiai tas pats principas – trauki burtus, tik laiko II ture daugiau – 45 min. Vėl du chorai: specialiai iš Katovicų atvažiavęs Šymanovskio muzikos akademijos choras (su jais dirbau Karol Szymanowski „A chtóz tam puka“) ir profesionalai – Vroclavo filharmonijos „Nacionalinis chorinės muzikos forumas“ (su jais dirbau Lauridseną). Po II antrojo turo liko 5 konkursantai.

Choras.lt: III ture – šiuolaikinė muzika: Andrzej Koszewski (1955-2015) „Ad musicam“, Miłosz Bembinow (g. 1978) „Veni Sancte Spiritus“, Przemysław Szczotka (g. ?) „Tutelaris Wratislaviae“, Perttu Haapanen (g. 1972) „Readymade Alice“, Frederik Neyrinck (g.1985) „Quasi-Palindrom II“ ir Gundega Šmite (g. 1977) „Akmens Dziesm“. Kuo tie kūriniai ypatingi? Ką išsitraukei? Kaip sekėsi šiame ture?

Linas: Paskutiniame ture buvo XXI a. šiuolaikinė muzika: A kategorijoje – parašyti su aiškia notacija, bet turintys atonalumo, B grupėje yra, kaip jie vadina, avangardinė notacija, „crazy“ kūriniai. A bloke išsitraukiau P. Szczotkos „Tutelaris Wratislaviae“. Tas kūrinys yra parašytas būtent Vroclavui (Vroclavas šiemet paskelbtas Europos kultūros sostine), nežinau, ar būtent šitam konkursui, bet žinau, kad užsakė Vroclavo muzikos akademija. Šį kūrinį aš vienintelis ir dirigavau, niekas daugiau jo neišsitraukė. O antrą išsitraukiau itin sunkų belgo Neyrincko „Quasi-Palindrom II“. Mes abu su mano draugu ispanu Javier Fajardo išsitraukėme tą kūrinį. Tiesiog žvėriškas kūrinys, bet pavyko, viskas pavyko! Gal kaip tik ir buvo gerai, kad išsitraukiau sunkius kūrinius. Jei apžvelgt visą konkurso programą visuose turuose, tai kūriniai tikrai nebuvo lygiavertiški – kai kurie labai elementarūs, o kai kurie per sudėtingi. Kaip, pavyzdžiui, tas „ Tutelaris Wratislaviae“ arba „Quasi-Palindromas II“. Jie apskritai nėra konkursiniai kūriniai, ypač tas „Tutelaris…“ Jame yra daugiau meditatyvinių dalykų, nei to, kame galėtum savo techniką pademonstruoti, o „Palindrome” priešingai – masė individualizuotų dalykų, kiekvienas balsas dainuoja savo, jokių bendrų suvedimų nėra, dirbti su choru ganėtinai sudėtinga. Aišku, tą „Quasi-Palindromą II“ dainavo mažesnis ansambliukas – jų buvo 12, kaip ir parašyta. Labai graži, gera, tiesiog tobula kūrinio idėja, bet kaip muzikinis produktas, aš nemanau, kad yra labai vykęs. Idėja tokia: kompozitorius Frederic Neyrinck surinko iš vienų kapinių, kuriose palaidotos I pasaulinio karo aukos, pavardes ir jas inkrustavo į muzikinį tekstą. Gavosi tokie blyksniai muzikiniame tekste, bet juos reikia iššifruoti… ir nepavyks! Tada pagal skaičius (datas?) sudėliojo kvazipolindromą (polindromas yra žodis, kuris nepraranda reikšmės skaitant jį iš abiejų pusių, pvz. savas, alus, sula; „kvazi“ – „netikras“). Jis tą kvazipolindromą sudarė remdamasis vardais, o skaičius užkodavo tempais. Idėja be galo gera, bet muzikinio pasigėrėjimo – aš nežinau… Ir žinoma, man jį reikėjo diriguoti ir baigiamajame koncerte. Sunku…

Linas Balandis Vroclavas 2016-2

Choras.lt: Prieš porą metų dalyvavai jaunųjų dirigentų konkurse Minske, kur taip pat laimėjai I vietą. Tada pasakojai apie labai draugišką atmosferą. Kaip jauteisi šiame konkurse?

Linas: Jei lygintume su Minsko konkursu, kur buvo iš tiesų nuostabu, tai čia irgi buvo labai gera patirtis prisiliesti prie muzikos, kurios galbūt niekada gyvenime nediriguosi – Šymanovskio arba tų „Quasi-Palindromų“, tačiau vidinė atmosfera buvo labai nemaloni: lenkai dirigentai buvo itin „konkurencingi“, na, nesakyčiau, kad nemandagūs, bet visiškai ne empatiški, kažkur toli, labai pavydūs, tai dėl to tos trys ar keturios dienos praslinko man kaip pusė metų. Gerai, kad buvo mano kolega ispanas Javier Fajardo, su kuriuo susipažinau Šveicarijoje liepos mėnesį, dalyvaudamas „Stater for choral conductors“ projekte, kur dalyvavo 10 Europos chorvedžių, ir visi buvo labai malonūs žmonės! O lenkai Vroclavo konkurse buvo žiauriai nemalonūs. Ne apie visą naciją šneku, o tik apie konkursą.

Choras.lt: Ar tai svarbu darbui ir tavo paties savijautai?

Linas: Mano darbui – absoliučiai nesvarbu, man yra visiškai „dzin“ dėl to, bet savijautai – taip, aišku, svarbu. Nuvažiuoji, kad galėtum užmegzti ryšius, po to su tuo dar kažką daryti, tai čia – nieko panašaus. Aš, aišku, su kai kuriais užmezgiau ryšius, ir į Varšuvą su „Kariūnu“ važiuosiu, bet tik su pavieniais žmonėmis, o lenkų buvo daug… Iš tiesų, žiauriai nemaloni patirtis šiuo požiūriu. Lyginant su Minsku, buvo be proto sunku – programa žvėriška, o dar ta savijauta… tokia įdomi… Buvo toks vienas įdomus nutikimas II ture. Aš, ispanas ir 6 lenkai pagal alfabeto tvarką traukėme burtus kompiuteriu: pirmas priėjau aš, paspaudžiau – iškrito „Quasi-Palindromas II“ ir „Tutelaris..“, atsisukau – nu joooo („nutįsęs“ veidas – red.)… po manęs Fajardo – „Quasi-Palindrom II“ ir Koszewski „Ad musicam“ – ką ir besakyti, pagarbūs kūriniai… ir paskui kažkaip netikėtai tas kompiuteris užlūžo. Lenkai traukė burtus iš lapelių ir išsitraukė elementariausius kūrinius… Nesu sąmokslo teorijos šalininkas, bet…

Choras.lt: Ar tai jiems padėjo? Ir ką pats tada mąstei?

 

Linas: Ne, jiems tai nepadėjo. Tuo metu atrodė, kad kelsim ranklas, blokuosim, pasakysim „Ne ne, pertraukiam iš naujo visi!“, bet paskui pamąsčiau, kad galbūt kaip tik mano stiprybė ir yra tame: susidoroti! Jie krauna, o tu pakelsi arba ne, palūši arba ne… Fajardo gavo antrą vietą, aš pirmą. Su savo „Quasi-Palindromais II“!

Choras.lt: Per nepilnus du mėnesius konkursui turėjai išanalizuoti 22 kūrinius, o juk turi ne vieną darbą…

Linas: Tai nieko, čia visada taip būna… Žinoma, sudėtinga… paskutiniu metu jau laukiau gruodžio, kad išvažiuot, nes ir įgrįsta, taip pereini viską… Kadangi studijuoju doktorantūroj, tai man didelis džiaugsmas, kad galiu viską prasigroti, prasidiriguoti su fortepijonais savo specialybės pamokose. Prof. Gylys nuoširdžiai man padėjo šiam konkursui pasiruošti. Žinoma, labai džiugu buvo, kad atstovas iš Lietuvos vertinimo komisijoje buvo prof. V. Miškinis. Man sekasi, Minske buvo Gylys, dabar – Miškinis. Visada daug ramiau, kai yra kažkas iš savų. Komisija buvo labai garbi. Va ir šiandien susirašėm su prof. Grahamu Lacku (JK) dėl tos atmosferos, jis irgi, ir ne tik jis rašo, kad labai nemandagu viskas buvo… Aišku, didelis prizinis fondas, pasiėmėi, išvažiavai, ir viskas – tiek žinių. Bet man tai vis norisi, kad būtų kažkoks bendravimas, o štai to ten ir nebuvo, priešingai nei Minsko konkurse. Atsimenu, paskutinį vakarą Minske sėdėjom kažkieno kambarėly, bendrabuty, baltarusiai susinešė viską, ką turėjo – bulves ir ne bulves, žodžiu – buvo atsisveikinimo vakarienė, o čia – viskas prabangu, bet kas iš to…

Choras.lt: Kiek svarbu prizinis fondas?

Linas: Man absoliučiai nesvarbu. Iš visų gautųjų prizų man svarbiausias yra choro simpatijų prizas, nes aš manau, kad ne chorvedys yra jėga (ir visą gyvenimą taip manysiu), o tie žmonės, kurie dainuoja. Aišku, chorvedys jiems padeda dainuoti, formuoti, bet būtent visa ta kooperacija, buvimas visiems sykiu ir yra didžiausia jėga. Tai va šitai man buvo labai svarbu. Vakar grįžęs dar repetavau Ąžuoliuke… žmonės dainą sukūrė, dar kažką – va čia yra svarbu… O kas tie pinigai? Nei man jų per daug reikia, nei ką. Ką aš su jais labai jau daug pridarysiu? Nu, kažkur išleisiu…

Choras.lt: O kuris choras įsteigė Simpatijų prizą? „Nacionalinis chorinės muzikos forumas“?

Linas: Ne, jie manęs nekentė, su vadove priešaky. Gavau Karolio Lipinskio muzikos akademijos choro „Feichtinum“ simpatijų prizą. O „Nacionalinis…forumas“ – Vroclavo fiharmonijos choras. Pas juos lenkų mergaitės-konkursantės dirba chormeisterėm, todėl jie baisiai norėjo, kad jos praeitų. Gal ir galėjo praeit. Jos gal ir stiprios, nežinau. Man pasirodė, kad jos šiek tiek per agresyvios muzikai. Negalima su muzika elgtis per daug agresyviai. Kartais – gal, bet… Tai aš su tuo „…forumu“ neturėjau jokio santykio, jie dainavo marmuriniais veidais. Aš iš jų kiek įmanoma spaudžiau, kažkas išsispaudė, kažkas ne, bet šiuo požiūriu jie yra silpni, emociškai silpni. Pvz., mūsų „Ąžuoliukas“ yra emociškai daug stipresnis už tuos profus, kurie gauna algas. Aš paskui ir paklausiau, ar jūs gaunate algas už tai, ką dirbate – „taip, taip“… Tai tada viskas aišku, tikrai… Tai vidinio džiaugsmo su profesionalais dirbdamas nejutau, vidinį džiaugsmą jaučiau, kai dirbau su studentais – Šymanovskio akademijos ir Lipinskio akademijos chorais, jie tiesiog švyti.

Choras.lt: Ar esi nusistatęs prieš profesionalių chorų dainininkus?

Linas: Ne. Yra daug profesionalių choro dainininkų, kurie dainuoja puikiai ir emocionaliai, pvz. choras „Brevis“, „Jauna muzika“… Be to, dar negaliu suprasti, ar tai buvo natūralus „…forumo“ veidas, ar jie iš tiesų yra tokie marmuriniai, nes kai viena lenkė mergaitė dirigavo religinį Miloszo Bembinovo „Veni Sancte Spiritus“, kuris, mano galva, turėtų būti atliktas su pagarba, su atitinkamu požiūriu į religinį tekstą, jie buvo net per daug emocionalūs, kūrinys buvo atliktas net erotiškai, su visokiais tokiais perdėtais jausmingumais, o kai aš dirigavau jiems, jie stovėjo marmuriniais veidais, nešneku apie tai, kad aiškiai rodant įstojimą, įstoja nežinia kaip ir kur – profesionalai neturėtų taip klysti… Sakiau jiems, kad turime kurti čia ir dabar, įsibūti ir kurti, o ne tai, kad aš čia atsistosiu ir diriguosiu, rodysiu, koks esu nerealus, ir kokie jūs irgi nerealūs… Taip neturi būti… Turi būti visiškas vienis, dėl to po koncerto visada einu į šoną, prie choro, nes jie yra atlikėjai, mes visi kartu – atlikėjai. Tai tam tikri filosofijos dalykai. Kai tą dariau Lenkijoje, lenkai kažkaip keistai į mane žiūrėjo, bet aš vis tiek manau, kad būtent taip ir reikia.

Choras.lt: Šiek tiek anksčiau užsiminei apie Šveicariją, kur susipažinai su ispanu Javier Fajardu. Gal papasakotum daugiau apie „Stater for choral conductors“ projektą. Kaip į jį patekai ir ką jame veiki?

Linas: „Europa Cantat“ paskelbė konkursą jauniems chorvedžiams – startuoliams – dalyvauti garsiajame Bazelio jaunimo chorų festivalyje kaip stebėtojams. Pasiunčiau paraišką visiškai nesureikšmindamas, bet laimėjau. Suvažiavo 10 chorvedžių iš visos Europos – Turkijos, Ispanijos, Ukrainos, Vokietijos… Sėkmingai visą festivalį pražiūrėjom, viskas buvo pilnai apmokama (fantastinės kainos ten), ir tada gavome galimybę vykdyti chorinį projektą Lietuvoje su jų finansavimu. Skirta 4000 eurų, bet tam, ką mes su kolegom sumąstėm, ši suma yra tik lašas jūroje. Jeigu mums pavyks pritempti antra tiek, rengsime tokį „choir camp“ projektą – tai turėtų būti jaunimo (nuo 18 iki 30 metų) chorų stovykla, trys dienos įvairios veiklos – meistriškumo kursai ir visa kita, paskui Gala koncertas, kuriame pasirodytų ir kiekvienas choras, ir jungtinis choras atliktų bendrą kūrinį. Choristai gyventų palapinėse, ir man asmeniškai be galo svarbu, kad susikurtų bendruomenė.

Choras.lt: Vis kalbi apie choro bendruomenes, chorų sutelkimą. Kiek tai svarbu muzikavimui?

Linas: Tai labai svarbu. Muzikinis kūrinys irgi yra kažkokia gi bendrystė, be susitelkimo nebus bendros idėjos, bendro matymo. O jei bus pavieniai žmonės, kurie dainuos kad ir tobulai, bet jie nebus sambūryje, tai, man rodos, niekas niekur nepaeis… Nežinau nė vieno gero choro, kuris būtų nesutelktas, tikrai, nežinau nė vieno. Greta išmanymo yra ir meta dalykai, kurie yra labai svarbūs. Turi būti bendras tikslas, reikia, kad kiekvienas jaustųsi gerai. Man asmeniškai tai svarbu, kad ir aš gerai jausčiausi kolektyve… Ir tada, kai visi jaučiasi gerai, net ir būdamas autokratu, būsi priimtas, nes choristai supras, kad tu juos gerbi, bet iš jų ir reikalauji… Labai ilgai mąsčiau, kuo skiriasi kompozitorius nuo atlikėjo. Įdomus klausimas. Man rodos, jau radau atsakymą, lyg ir paaiškinimą. Kompozitorius sukuria griaučius, o atlikėjas, šiuo atveju, choras, įkvepia gyvybę, duoda gyvastį. Niekada nepavyks įkvėpti tos gyvybės, jei nebūsi sykiu, nebūsi gerai suderintas.

Choras.lt: Kaip sieki to sutelktumo, bendrystės?

Linas: Natūraliai. Neturiu jokių ypatingų metodų. Pavyzdžiui, dabar, dirbdamas su „Kariūnu“, lyg ir turėčiau orientuotis į muzikinio lygio palaikymą, bet dabar tai man nėra taip labai svarbu. Svarbiausia dabar sukurti kolektyvą, suburti bendruomenę, kad tie žmonės neitų pas mane sukandę dantis, „nes mane verčia“, bet eitų su šypsena ir noru. To siekiu su protu, apmąstydamas tam tikrus žingsnius. Tai racionalus darbas su kolektyvu, su atskirais kolektyvo žmonėmis, idant ta pastanga eitų net ne iš manęs, bet kolektyvas lipdytųsi pačių dainininkų iniciatyva.

Choras.lt: Kokiai muzikai atiduodi pirmenybę? Ir kaip formuoji repertuarą savo chore?

Linas: Aš turiu didelę Dievo dovaną – įsimyliu kiekvieną kūrinį, su kuriuo dirbu, nesvarbu, ar tai būtų liaudies daina, ar pop šlageris. Neturiu atmetimo reakcijos kaip kiti – paima ir „fu…“ O jeigu iš karto nepajuntu simpatijos, tai pradedu aiškintis, analizuoti, ir vis tiek tą kūrinį įsimyliu. Kariūnai yra jauni žmonės, ir jie nori dainuoti atitinkamus kūrinius, ne kantičkas ir ne kažką primityvaus. Pvz., man labai apmaudu dėl 2018 m. Dainų šventės Dainų dienos vyrų repertuaro! Kaip, kodėl apie vyrų chorus mąstoma tik kaip apie garbaus amžiaus žmonių chorus? Reiktų dar patikslinti, bet man atrodo, kad vyrų bloko kūriniai sukurti iki praeito amžiaus 7-to dešimtmečio. Kodėl? Sako, dabar niekas nerašo. O kas įdėjo pastangas, kad rašytų? Kur yra chorų sąjunga? Ir po to labai skundžiamės, kad nėra chorų, kad chorai nenoriai dainuoja vyrų repertuarą. Aš irgi nežinau, ar mano kariūnai norės jas dainuoti. Ar skaitėte „Gaudžia trimitai“ tekstą? Pasiskaitykit. Labai įdomu.

Choras.lt: Dainų šventės repertuaro perklausos metu girdėjau nuomonę, kas tai „gėjų daina“.

Linas: Absoliučiai. Bet tada reiktų paprašyti, kad Dainų šventę paremtų LGBT. Aš visai neturiu nieko prieš tuos visus dalykus, bet negalima taip. Gal anais laikais tai nebuvo taip svarbu, gal niekas tada nesigilindavo… bet apskritai manau, kad repertuaras yra netinkamas, tonacijos per aukštos, net ne tonacijos, „dzin“ tos tonacijos, bet blogai, kad nėra „draivo“. Pirmas kūrinys – Viktoro Banaičio (1896-1963) „Valio pjovėjėliai“ – OK , didelę pagarbą atiduodam Banaičiui, ten aš problemų nematau, bet vis akita – tiesiog reikėtų PERMĄSTYTI .

Choras.lt: O ką tu pasiūlytum?

Linas: Man atrodo, kad yra daug geresnių kūrinių: „Čiūto“, „Pajūriais pamariais“ arba „Žygis į Vilnių“… nors jie yra senienos, bet … galima būtų kažką užsakyti, nagi, yra gabių kompozitorių. Tik reikia nusakyti konkrečiai, ko norima, ir tada gal bus ir parašyta… Dabar nėra bendro vaizdo, kas norėta pasakyti, ir man bus labai sunku savo Kariūnus įtikinti mokytis tuos kūrinius. Nežinau, ar mes dalyvausime Dainų šventėje. Na, žiūrėsim.

Choras.lt: O ką konkrečiai dabar repetuoji su „Kariūnu“?

Linas: Prie choro prisijungė 18 naujokų – pirmakursių, anksčiau niekur nedainavusių, tai mes nemažai dirbam individualiai, kad balsas ir klausa atsirastų. Jokios prievartos nevykdau, dirbu tik su tais, kurie nori. Prisimenam dainas iš buvusio choro repertuaro – „Kas yra Lietuva“, „Tėvyne dainų ir artojų“, o iš naujų repetuojame Ervin Toch „Geografija fuga“ kalbamajam chorui. Be proto įdomus kūrinys, bandysim apjungti su „Beat box-u“. Jie patys užsikabino, ir jiems labai įdomu, nes kažkas naujo. Aranžavau „Syja hamba“, dainuosim Augustino „Kalėdų gėles“, bet nenoriu visko išduoti…

Choras.lt: Dar dirbi „Ąžuoliuke“ ir gruodžio 16-17 dienomis su „Ąžuoliuko“ berniukų ir jaunuolių choru dalyvausi „Cantate Domino“ konkurse Kaune. Ką dainuosite?

 

Linas: S.Rachmaninovo „Dievo Bogoroditsa“ iš Nakties vigilijos, A.Bruknerio „Os justi“, A. Remesos „Tėve mūsų“ ir O. di Lasso „Salve Regina“, kaip ir reikalauja konkurso nuostatai – Renesanso, Romantinio periodo ir kompozitoriaus, gimusio iki 1920 m. kūrinius. Jie gal per sunkūs vaikams, bet jie duoda choristams labai didelę naudą, nes jie yra pagarbūs. Tai kūriniai iš profesionalių chorų repertuaro, ir, manau, „Ąžuoliukas“ gali padainuoti juos puikiai. (konkursui paruoštą programą galima išgirsti čia: 

http://www.marijosradijas.lt/transliacijos/70151-2016-12-02-10-00-musica-sacra.html )

Choras.lt: Kiek tau svarbi manualinė technika?

Linas: Gera manualinė technika, ypač konkursuose, yra reikalinga, nes mažiau šnekėdamas gali daugiau padaryti. Jei turi tik motoriką, tada sunku, bet mano nuomone gyvenime manualinė technika nėra pats svarbiausias dalykas. Svarbiausia protas, ką tu galvoji apie tą kūrinį, ką tu nori juo pasakyti. Pvz., aš manau, kad LMTA per daug dėmesio skiriama rankoms ir per mažai – kūrinių analizei – teksto prasmei, teksto sąveikai su muzikiniu tekstu, per mažai laiko skiriama požiūriui į partitūrą formuoti. Dauguma iš tiesų turime labai gražias rankas, bet ar čia yra esmė? Analizės yra būtinos. Aš gana atidžiai analizuoju kūrinius. Ką chorvedys turi padaryti? Jis turi techniškai pradainuoti kiekvieną balsą, atrasti, sužymėti akcentus ir visa kita… Buvo ir Lenkijoje įdomių dalykų: „Quasi-Palindromo II“ pabaigoje yra pauzė su fermata. Aš diriguoju tą pauzę, o jie pliurpia… Sakau, gerbiamieji, ar jūs suprantantat, ką darot? Jie: „O kas čia atsitiko“? Sakau, gi toje pauzėje visa prasmė – tylos minutė, aukų pagerbimas. Tai va, šito nepastebi, ir viskas, kūrinys nueina perniek.

Choras.lt: Analizuoji ir interpretuoji kūrinius pasitelkdamas žinias, patirtį. Koks intuicijos vaidmuo?

 

Linas: Intuiciją reikia valdyti, nes ji gali padaryti daug blogo. Jei muzikuoji tik intuityviai ir atjungi galvą, neretai gaunasi „bardakas“. Na, kad ir prisiminkim lenkės mergaitės Vroclavo konkurse diriguojamą Bembinovo „Veni Sancte Spiritus“, nuskambėjusį erotiškai. Negalima taip elgtis su tekstu, kuris yra visai kito pobūdžio. „Šventa Dvasia, ateik“ yra Advento šauksmas, ir kai jis pradedamas erotizuoti (man būtų baisu, kad manęs žemė neįtrauktų!), labai aiškiai matosi, kad nebeveikia protas, akivaizdu, kad veikia intuicija, ir neveikia racio, tuo labiau, kad kompozitorius labai aiškiai viską yra sudėliojęs, ką reikėtų daryti. Aš irgi tuos kūrinius analizavau, todėl galiu apie juos kalbėti. Toks atlikimas dažniausia nebūna įtikinamas. Reikalinga tvirta sąjunga – intuicijos ir sveiko proto, jie visada turi būti kartu. Vien tik sveikas protas – tai matematika, o viena intuicija – bardakas, tai reikia tą matematiką su bardaku sujungti, ir viskas tada bus gerai.

Choras.lt: Ką tau duoda konkursai? Ar jie keičia tavo gyvenimą?

Linas: Grįždamas autobuse pirmą valandą nakties galvojau: na, ir kas pasikeitė mano gyvenime? Absoliučiai niekas. Na, kažkiek pagerės mano materialinis būvis, tapau dar vieno tarptautinio konkurso laureatas, CV liks toks pat – „tarptautinių konkursų lauretas“. O ką davė? Turbūt pasitikrinimą, ar einu teisinga linkme. Taip jau atsitinka, kad kartais, dėl visai objektyvių priežasčių menininkai pasijunta nesuprasti, įsivaizduodami, kad yra labai geri, tik pasaulis jų nesupranta (ir eikit jūs visi švilpt nuo mano galvos), o iš principo – gal ir iš vis nesi joks „geras“, gal tau taip tik atrodo… Tai va, konkursai leidžia tai patikrinti. Antras dalykas – didžiulis džiaugsmas analizuojant kūrinius. Čia yra didžiausia „škola“ (mokykla). Analizuoti partitūras man yra labai mielas darbas, aišku, suėda laiko (normaliai parengti ir išnarplioti vieną kūrinį, man reikia 16-18 val. , kartais ir daugiau): pradainuoti visus kontekstus, surankioti, kaip kas gimė, kur kokios retorinės ar dar kitokios figūros atsiranda. Trečias geras dalykas – užmegzti santykius su kitais chorvedžiais, kad savo chorą galėčiau kažkur nuvežti (į Varšuvą jau važiuosim, jau suderinau, į Ispaniją, matyt, irgi). Ketvirtas – galimybė padirbti su gerais chorais, pažiūrėti, kaip jie vystosi, koks jų lygis.

Choras.lt: Ar galėtum palyginti Lietuvos ir lenkų chorus?

 

Linas: Galiu palyginti tik tuos chorus, su kuriais dirbau. Abu studentų chorai dainuoja geriau, daug geriau už visus Lietuvos studentų chorus, įskaitant ir Lietuvos Muzikos akademijos. Kiti du buvo silpni, jie turi labai stiprius, milžiniškus balsaus ( tenorai – „agromni“), kaip suprantu, yra vokalistai, bet galvų nėra ir širdies nėra… Kai širdies nėra, tai ir muzikos nėra. Mūsų profai yra stipresni už tą vieną profesionalų chorą (kitų juk negirdėjau), bet vis prisimenu, koks puikus buvo baltarusių Bodiako choras Minske – aukščiausio lygio, puikūs balsai ir dainuoja su dūšia. To choro prisiminimai patys šviesiausi – iki dabar susirašom. Važiuosiu pas juos stažuotis, tik vis nesusitvarkau popierių…

Linas Balandis Vroclavas 2016-3

Liną Balandį kalbino ir pokalbį užrašė Rasa Mikalajūnienė

Komentarai ( 1 ):

Parašykite komentarą