Jurgitos Juozūnienės vadovaujamas norvegų choras „Enevja“ dalyvaus tarptautiniame chorų konkurse Kaune!

Balandžio 5-8 dienomis Kaune vyks 4-tasis Lietuvos muzikos patriarcho Juozo Naujalio tarptautinis chorų festivalis ir konkursas. Konkurse dalyvaus chorai iš Estijos, Latvijos, Lenkijos Lietuvos ir Norvegijos. Koncertai ir konkursas vyks Kauno arkikatedroje ir Vytauto Didžiojo bažnyčioje, chorų konkursas – J.Naujalio muzikos gimnazijoje ir VDU auloje (Žr. http://www.lituaniacantat.lt/lt/juozas-naujalis/program/ )
Maloni staigmena: suaugusiųjų chorų D kategorijoje dalyvausiančiam mišriam norvegų chorui „Enevja“ iš Grovfjordo vadovauja buvusi Šiaulių „Atžalyno“ meno vadovė ir dirigentė Jurgita Juozūnienė. Parašėme Jurgitai laiškelį ir paprašėme papasakoti choras.lt skaitytojams, kaip jai sekasi fiordų krašte, kaip ten organizuojasi ir veikia chorai, bei kaip jos vadovaujamas norvegų choras apsisprendė dalyvauti J.Naujalio konkurse Kaune, kuriame teks dainuoti lietuviškai. Mielai kviečiame skaityti Jurgitos pasakojimą.
 
 
 
 
Juozuniene Jurgita m
 
 
 
JURGITA JUOZŪNIENĖ: Man sekasi puikiai, gal net geriau nei tikėjausi, nes veiklos ir žmonių dėmesio sulaukiau labai greitai, tik čia atvykusi. Šiuo metu jau dirbu su 5 chorais, tiek, kiek dienų savaitėje, nes su kiekvienu dirbu vieną kartą per savaitę. Chorinis gyvenimas čia labai populiarus, nes pagrindinė žmonių laisvalaikio forma yra chorinis dainavimas. Žiemos čia ilgos, ilgas ir tamsusis periodas, todėl chore žmonės mėgaujasi muzika ir bendravimu. Sistema labai įdomi, nes chorai nepriklauso jokioms valstybinėms įstaigoms, kaip, pavyzdžiui, kultūros centrui. Susibūrę žmonės įsteigia savo įmonę ir vykdo privačią veiklą. Jie patys priima dirigentą į darbą pagal kontraktą, kiekviename chore veikia choro taryba, kuri yra perrenkama kas keletą metų, ir jie atlieka visą organizacinį darbą, tuo tarpu dirigentas rūpinasi tik muzikiniu paruošimu.
Pasirodo, mano specialybė čia yra labai reikalinga, nes chorvedžių, kurie turėtų išsilavinimą, labai trūksta, o chorai susibūrę kiekviename mažame kaimelyje. Mano atvykimas jiems atrodė kaip stebuklas: į Šiaurę atvyko chorinio meno specialistas, ir dar su magistro laipsniu! Jie su nepaprastu užsidegimu kibo į darbą, tikėdami ir pasitikėdami mano žiniomis, jie iš visų jėgų stengiasi dėl geresnio rezultato, džiaugiasi, kad jiems suteikiu daug vokalo technikos žinių, ko čia neturi kiti dirigentai. Jie tiesiog diriguoja, bet nemoko, kaip dainuoti. Žinoma, chorų lygis nėra aukštas, nes dainininkai – visi saviveiklininkai, dainuoja kaip išmano, ir daugiausia yra vyresnio amžiaus ir pagyvenę žmonės, bet mane žavi jų noras tobulėti, dainuoti, kurti chorinį meną. Kartais net graudu, kaip jie stengiasi kuo tobuliau (degančiomis akimis!) atlikti mano parinktas lietuviškas dainas, pvz. „Kur giria žaliuoja“. Čia įrašas youtube: 
 
 
Visai neseniai mūsų miestelyje Narvike vyko regiono chorų konkursas, toks, kaip „Chorų karai“, kuriame daug dėmesio buvo skiriama šou elementams. Dalyvavau su dviem savo chorais, ir mus lydėjo didelė sėkmė: vienas choras tapo absoliučiu nugalėtoju (netradiciškai šiam konkursui atlikome a cappella dainą), o kitas – II vietos laimėtoju. Po šio renginio sulaukiau dėmesio ir iš vietinės žiniasklaidos.
 
Be galo džiugu, kai po koncertų išgirsti, kad chorų lygis paaugo, kad akivaizdžiai girdimas geras rezultatas. Tas įvertinimas ir padėka yra didžiausia jėga, kuri stumia tave dar daugiau dirbti, eiti į priekį. Visada jaučiau, kad galiu kažką duoti žmonėms, kad jaučiu muziką, jaučiu, kaip turėtų skambėti choras, turbūt todėl ir norisi sukurti su chorais kažką skambaus, gražaus… Negaliu sakyti, kad mano darbas nebuvo įvertintas Lietuvoje, bet čia truputį kitoks jausmas, nėra konkurencijos, griežtos kritikos, žmonės labai atviri, daug šypsosi, sako daug komplimentų. Po koncertų turiu skirti laiko publikai, nes susidaro klausytojų eilė: žmonės prieina, kad tave apkabintų ir padėkotų už muziką, pasakytų gerą žodį. Tai labai mane žavi! 
Taip pat džiaugiuosi, kad sulaukiu kvietimų dalyvauti projektuose ne tik kaip dirigentė, bet ir kaip dainininkė. Dar lapkričio mėnesį buvau pakviesta atlikti II soprano solo viename didžiausių Šiaurės Norvegijos projektų – J. S. Bacho h-moll mišiose su žymiais norvegų atlikėjais ir visos šalies rinktiniu baroko muzikos instrumentų orkestru. Dabar ruošiuosi atlikti soprano solo švedų romantizmo kompozitoriaus A. Sodermano mišiose kartu su Narviko kameriniu choru. 
 Čia kalėdinio koncerto G. F. Hendelio „Rejoice greatly“ iš „Mesijo“ įrašas:
 
Trumpai apie vizitą į Naujalio konkursą:
Norvegijoje yra tokia tradicija: kas dvejus metus chorai pasidovanoja sau kelionę, todėl vienas iš mano chorų šiemet nusprendė aplankyti mano gimtinę, nes daugelis iš jų nėra buvę Lietuvoje. Tas choriukas yra iš kaimelio, kuris vadinasi Grovfjordas, ir jame gyvena apie 500 gyventojų. Atrodo, net nerealu, kad ten galima rasti dainuojančių, tačiau dainuoja apie 20 žmonių (atvyks 16 dainininkų). Paskutiniu metu daug repetavome, ir be galo džiugu, kad su didele meile ruošiamės atlikti G. Kalino „Saulelė raudona“. Mano dainininkams tai didelis iššūkis, bet entuziazmas nugali viską! Ne laimėti mūsų tikslas, bet sudalyvauti, pamatyti, išgirsti kitus, prisiliesti prie tos kultūros, kurioje aš užaugau! 
Pasiilgstu Lietuvos ir savų, tėvų ir namų… Bet su dideliu džiaugsmu atvyksiu šiemet į šimtmečio Dainų šventę, bet pirmą kartą, ne kaip dalyvė, o kaip žiūrovė.
 
Apkabinu visus! 
JurgitosJuozunienes ch 1 n

Parašykite komentarą