Janina Balynaitė Ferguson: šiandien fotografavau krokus ir žydinčias snieguoles

‎Vilniuje, prieš Kalėdas, susitikau Šv. Kazimiero bažnyčios „Ave verum“ ir Bernardinų „Lango“ dainininkę Janiną Balynaitę (nuotr.), kuri, pasirodo, Vilniuje tik svečiuojasi, o gyvena ir dirba Airijoje, ir, pasirodo, ne tik dirba, bet ir dainuoja chore! Kaip gi nepasinaudosi proga paklausinėti: kaip ten choruose žmonės tvarkosi, bendrauja, ką dainuoja…

 

– Janina, Lietuvoje dainavai vidutinio ir labai aukšto lygio choruose – „Ave verum“ ir „Lange“, kurių vadovai buvo gana skirtingos asmenybės ir jų darbo stilius taip pat skyrėsi. Dainininkai buvo gana skirtingo amžiaus ir muzikinio pasiruošimo. Ar galėtum palyginti savo ankstesnius lietuviškuosius chorus su dabartiniu airiškuoju?  Choristų sudėties, muzikinio išprusimo, tarpusavio santykių ir vadovų darbo stiliaus prasme? Ar galėtum papasakoti apie tai, kaip dirbama Airijoje tame chore, kuriame dainuoji, kokia muzika dominuoja choro repertuare.  Ar buvai maloniai priimta? Ar sunku buvo prisiderinti, pritapti, susirasti draugų? Ar yra kažkokios taisyklės chore, kurių privalu laikytis (nevėluoti, nekalbėti repeticijų metu, nepamiršti natų ir t.t ir pan.)? 

‎‎

Janina Balynaitė:  Gal nuvilsiu, bet mano patirtis chore dar visai nedidelė, tik nuo rudens pradėjau lankyti St. Josephs  Redemptorist bažnyčios chorą Dundalko mieste. Tiesą sakant, esi tikra mano chorinės muzikos krikštamotė. Gal net nepameni, kaip kažkada, po mišių Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, paklausei, ar nenoriu giedoti bažnyčios chore. Dabar graudžiai juokinga prisiminti, kai a.a. Česlovas Leonas „dirbo“ su mano atviru folkloriniu balsu (20 metų „Krivūlėje“ padarė savo įtaką )…, bet noras dainuoti buvo pats stipriausias motyvas. 
Na, tiesą sakant, tavo laiške klausimai gana provokuojantys, bet, regis, tau  gerai žinoma atmosfera šiuose choruose  ir chorvedžių darbo metodai.  O čia, išties, yra daug skirtumų.
Praėjusį penktadienį mūsų choras buvo pakviestas į restoraną, kur bažnyčios tėvai jau 20 metų taip atsidėkoja visiems savanoriškai prisidedantiems prie parapijos gyvenimo. Maloni aplinka, gyva muzika, šokiai vakarą pavertė tikra dėkingumo švente. O ateinantį penktadienį vėl keliausime į choro kalėdinį balių… Žinoma, be švenčių, repetuojame kartą savaitėje (jei reikia ir daugiau, vyksta workshopai), sekmadieniais giedame mišiose, birželį planuojame išleisti CD. Choro vadovas Trevor Clark – ambicingas ir labai profesionalus vadovas. 
Kaip jau minėjau, mūsų choro vadovas pakankamai ambicingas, tad choras turi naujų planų ir iššūkių visiems metams. Praėjusią repeticiją pradėjo tikrinti kiekvieno galimybes ir potencialą. Turiu prisipažinti, kad viskas vyksta labai delikačiai ir diskretiškai, atskiroje patalpoje, tet a tet. Teko ir man laimė „pasirodyti“ (tiesą sakant, jis nesivargino išklausyti manęs, kai priėmė į chorą, užteko tik didelio noro dainuoti): perbėgom per oktavas, padainavau vieną kūrinį, savo partiją, gavau kiek pastabų dėl kvėpavimo, o visa kita užskaitė kaip gerą gimtadienio dovaną (tądien mes jį sveikinom su 40-mečiu). Gal pasirodys, kad giriuosi, bet čia aš labai dėkinga „Lango“ chormeisterei Vidutei K., kuri visaip žavėjosi mano tembru, balso spalva ir individualiai dirbo tiek su kvėpavimu, tiek su dainavimo technika… 

– O ar galėtum bent šiek tiek apibūdinti, kokią muziką atliekate. Ir, žinoma, labai įdomi Tavo nuomonė apie atsinaujinusį choras.lt

Janina:  St. Josephs  Redemptorist bažnyčios choro repertuaras labai įvairus. Žinoma, dominuoja sakralinė, liturginė muzika. Turim atspausdintą giesmyną, kuriame sutalpinta per 1000 giesmių. O kur dar „Carol songs“ (visas paketas). Beje, graži tradicija per Kalėdas kartu su visais bažnyčioje traukti kalėdines giesmes. Man patinka tas noras visus apjungti, kad nesijaustų svarbių atlikėjų, choristų ir eilinių Dievo garbintojų… Per parapijos laikraštį  ir per FB buvo atlikta apklausa, kokias giesmes tikintieji norėtų girdėti  naujame choro CD.
 
Na, dabar kiek apie choras.lt. Pasikeitė jo išvaizda, tapo solidesnis ir informatyvus, – renginiai, recenzijos. Kiek užkliuvo puslapio dizainas, merginų nuotrauka fone: visos jos jaunos, gražios, tik vienom labiau pasisekė, kitos – paslėptos po tekstu. Žinodama, kokie visi žmonės, ypač choristai, jautrūs, kažkaip, manau, derėtų kitaip publikuoti nuotraukas. Pas mus (LT) dar labai daug nepagarbos. Ypač tas labai pastebima per atstumą. Paskui stebimės vienais ar kitais reiškiniais, o, išties, viskas mumyse.  Mergaitės dar labai jaunos, paauglės, gal jos net neskaito choras.lt, bet jei atsiverčia, tikrai nesidžiaugia, ypač tos „uždengtos“… Tikiuosi, kad neįžeidžiau, tiesiog dalinuosi pastebėjimais. Ir dar: choras.lt bazėje tiek daug Lietuvos chorų, tad ar nenorėtumėte paskirti kokio nors vieno mėnesio vieno choro pristatymui. Gali jis būti kaip kalendoriaus lapas – tik vienam mėnesiui. Įtariu, kad atsirastų kiekviename chore, kas parašytų, pasidalintų ar tiesiog pasipasakotų apie choro kasdienybę ar šventes, kas džiugina, kaip veikia muzika ir muzikavimas. Pasakojimus papuoštų akimirkomis iš choro gyvenimo (dabar tai tikrai ne problema). Galima dar sugalvoti, kaip motyvuoti ir paskatinti šiai idėjai. Gal metų gale pristatyti sąlygines nominacijas ar originalius padėkavojimus?!:) Atleisk, jei kas, kad kišuosi ne į savo daržą. Čia tik patarimai iš šono…:) O šiandien fotografavau krokus ir žydinčias snieguoles (nuotr.). 
– Ačiū, Janina, už pastabas. Šiandien Lietuvoje – tikra žiemos pasaka, visur „balta balta, kur dairais“, o Tu šiandien fotografavai krokus ir snieguoles. Gal trumpai apibūdintum savo naująją gyvenimo vietą?
Janina: Aš gyvenu Dundalko mieste (apie 40 tūkst.gyventojų), prie Airijos jūros, 15 km iki tariamos arba būsimos sienos su Š.Airija. 70 km nuo Dublino oro uosto ir tiek pat iki Belfasto. Beveik šalia namų prateka Castletown upė, dunkso kalnai. Dabar telefonas paskelbė oro temperatūrą, +10C, tad nenuostabu, kad gėlės sugalvojo žydėti…:)
– Janina, buvai mylima Šv. Kazimiero bažnyčios chore, nežinau, kaip Tave priėmė „Langas“.  Kaip jautiesi Dundalko parapijos chore? Ar jautiesi kitokia, ne vietinė, „amžina viešnia“ ir t.t.. ir pan.. O gal kaip tik airiams įdomi nes lietuvė, o gal visai neįdomi, nes „visur pilna tų lietuvių“? 
 
Janina: Na, apskritai, lietuviu būti emigracijoje, reiškia būti Lietuvos ambasadoriumi kiekvienoje situacijoje. Gali nutikti, kad teks būti tuo vieninteliu, kuris  pasitaikys vietinio kelyje.  Todėl su visa atsakomybe gerbiu aplinkinius, sulaukdama ne mažesnės pagarbos. Tavo žiniai, čia kiekvienas gatvėje sutiktas sveikinasi, teiraujasi „kaip gyveni?“(jei net atsakymas nesvarbus). Žmonės  atviri, draugiški ir malonūs. Gal už tų gražiai besišypsančių, mintys ne visai šviesios, nežinau, bet visur tik žmonės… Čia labai svarbi reputacija, tavo asmenybė ir visos su tuo susijusios savybės. Niekas neklausia, – kur dirbi, kokiam name gyveni, kokią vairuoji mašiną, koks tavo statusas?.. Esu atvira, nuoširdi, myliu žmones ir gyvenimą, tad visada sulaukiu grąžos!.. Beje, čia didelė lietuvių bendruomenė (daugiau nei tūkstantis tautiečių), simpatiškas jos vadas – Egidijus. Kartą per mėnesį susitinkam viename iš kino teatrų, kur vyksta lietuviškų filmų premjeros. Prisipažinsiu, kad draugų lietuvių neturiu, nes atvažiuodama su savimi atsivežiau ir savo mylimą draugą… Kitame kino teatre reguliariai vyksta tiesioginės transliacijos iš Metoperos, Royal ar Sidnėjaus operų teatrų. Tai tiesiog nuostabu!…
 
Šiandieną, restorane ant jūros kranto, bus choro balius su gyva muzika ir šokiais. Tad nekantriai lauksiu vakaro, kur esu tikra, kad tikrai prisišoksim (čia visi  kyla nuo stalų, vos pasigirsta pirmi muzikos garsai)! 
 
 
Janiną Balynaitę kalbino Rasa Mikalajūnienė

Parašykite komentarą