Įspūdžiai iš XXI tarptautinio St. Šimkaus vardo chorų konkurso Klaipėdoje

Prof. dr. Regimantas Gudelis

XXI tarptautinis St. Šimkaus vardo konkursas šiemet vyko saulėtomis gegužės dienomis (10-13 d.), nurimus audroms ir vėjams. Stiprūs kolektyvai, įdomios programos paliko stiprius įspūdžius. Kad ir tolsta į praeitį, atsiplėšti nuo jų neįmanoma. Iškilūs meniniai reiškiniai – ne tik pasimėgavimas ar įspūdžiai, jie įrėžia į sąmonę jausminiu bei racionaliu pavidalais ir tampa mūsų žmogiškosios būties ilgalaikiu dėmeniu.


Pradžioje būtiniausia informacija


Konkursiniai pasirodymai vyko Koncertų salėje, išvakarėse ir laisvu nuo jų metu chorai surengė devynis koncertus Klaipėdos (Marijos Taikos Karalienės ir Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčiose), Palangos bažnyčioje ir Kretingos kultūros centre.


Konkursui užsiregistravo trylika chorų, dalyvavo dešimt.

Keturi mišrūs chorai: Klaipėdos miesto savivaldybės kultūros centro „Žvejų rūmai“ choras „Cantare“ (vad. A. Dambrauskas); Kauno kultūros centro „Tautos namai“ choras „Kamertonas“ (vad. K. Jakeliūnas); to pat Kauno KC choras „Gintaras“ (vad. J. Kavaliauskienė) ir choras „One Voice Choir – Hhana“ (vad. Derik Asare Antwi).


Moterų chorų kategorijoje: choras „Viva“ iš Vilniaus (vad. V. Mažintaitė).

Vyrų chorai: Karelijos vyrų choras (vad. A. Umnov) ir Vilniaus „Ąžuolų klubo“ choras (vad. P. Gylys).

‎‎
Jaunimo: Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos mišrus choras (vad. J. Vyšniauskienė).


Vaikų chorai: Jelgavos 4-osios vidurinės mokyklos mergaičių choras „Spigo“ (vad. Z. Stafecka ir A. Jurgenovska); V. Popovo vardo didysis choras (vad. A. Kiseliov) iš Maskvos (dvejose kategorijose – mokyklinių ir vaikų chorų).

Visi išvardinti chorai, išskyrus Jelgavos ir St. Šimkaus konservatorijos, yra daugelio kitų tarptautinių konkursų laureatai ir prizininkai. Vadinasi, chorai demonstravo daugeliui kitų tarptautinių konkursų būdingą dainavimo lygį. Jis negalėjo būti ženkliai kitoks ar bent žemesnis.

Atsiuntė paraiškas ir buvo įtraukti į konkurso leidinį, bet neatvyko trys chorai. Įdomūs, dėl to paminėsiu ir juos.


Jono Damaskiečio vaikų ir jaunimo choro iš Sankt Peterburgo, Vladimiro Dievo Motinos katedros. Choras propaguoja senosios Bizantijos ir rusų ortodoksų muziką, giedojo Jeruzalėje, Betliejuje, Sinajaus Šventosios Trejybės bažnyčioje bei ko ne visuose stambesniuose stačiatikių arealuose. Choro vadovė kompozitorė Irina Boldyševa.


Emilio Darzinio mišrus choras (vad. Nora Vitina.). 2013 m. „Swedbank“ vardu dalyvavo Šimkaus konkurse. Išties aukšto meninio lygio kolektyvas. Jo paties atliekamus kūrinius, kurie būtų čia atlikti – W. Buchenberg „The Emigrant“, F. Mendelsshon „Herbstlied“, E. Ešenvaldo „Rivers or Light“ – galima pasiklausyti tinklalapyje youtube.


Vyrų choras iš Jurmalos „Burinieks“ (Burinieks – burlaivis.). Konkurso leidinėlyje liko jų nuoširdus atsišaukimas: „Mes esame pagerbti ir dėkingi jums, brangūs lietuviai draugai! Siekiame, kad mūsų tikslas būtų pasiruošti pirmajam tarptautiniam konkursui ir kuo geriau atstovauti mūsų miestui ir šaliai! Ir, žinoma, džiaugiamės turėdami galimybę susipažinti su naujais draugais ir mokytis iš mūsų patyrusių kolegų! Jūsų draugai muzikoje „Burinieks“.


Iš to, ką išvardinau, matome, koks konkursas buvo ir koks galėjo būti. Dar svarbiau, sėkmingai susiklosčius aplinkybėms, gali būti dar iškilesnis nei yra.


Vertinimo komisija


Pirmininkas – kompozitorius ir dirigentas, dvasininkas iš Maltos John Galea. Autoritetingas bažnytinės ir pasaulietinės muzikos specialistas, vadovauja katedrų chorams ir bažnytinėms iškilmėms. Nuo 2002 m. J. Galea yra Pasaulinės chorų tarybos narys, dirba žiuri komisijos nariu konkursuose Europoje, JAV, Kinijoje, Rusijoje.


Du nariai – profesorius Romanas Vanags iš Rygos ir profesorius, kompozitorius Vytautas Miškinis klaipėdiečiams gerai žinomi. Pirmasis St. Šimkaus konkurse gal ketvirtą ar penktą kartą, o V. Miškinis yra nuolatinis konkurso globėjas. Per jo asmenines pažintis konkurse lankėsi jau ko ne visi iškiliausi chorų sąjungos Interkultur sistemos veikėjai. Žinomas ir ketvirtas – profesorius Algis Zaboras. Dabar jis gyvena ir dirba Grenadoje (Ispanija).


Konkurso rezultatai

Chorų iškovotos vietos ir pelnyti balai bei prizai yra paskelbti Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tinklalapyje www.aukuras.org (https://www.aukuras.org/renginiai/international-stasys-simkus-choir-competition-2018/rezultatai). Didžiojo Gintaro prizą iškovojo mišrus choras „Kamertonas“ (vad. K. Jakeliūnas). Ir tai visa būtinoji informacija, toliau jau asmeniniai įspūdžiai, pastebėjimai.


Keletas pastebėjimų apie chorų pasirodymus salėje ir Bažnyčiose

Visų konkurso metu koncertų aplankyti neįmanoma, bet vieną kitą išklausyti reikia stengtis, kadangi tie, kas chorų klausė tik Koncertų salėje, renginio apimties ir vaizdo pilnumos nepatyrė. Be to, chorai vienaip skamba Koncertų salėje, kitaip bažnyčioje. Tikras komfortas choro klausytis, o choristams giedoti bažnyčiose. „Dievo namai“ – vieta atsipalaiduoti nuo miesto triukšmo ir varžybų psichologijos, pasijausti puikios akustikos fizinėje erdvėje, jos rimtyje pasinerti į meno dvasinį gylį, pajausti tyrą muzikinį garsą, jo sakralumą.


Pokalbiuose mano kolegos muzikai šį kartą jau atvirai reiškė nepasitenkinimą bloga Koncertų salės akustika: ji chorams nepritaikyta, chorai čia „neskamba“. Požiūris į salę greičiausiai keičiasi dėl to, kad į choro koncertus ir konkursą įsiveržia moderni muzika. Čia jau ne vakarykštės posminės dainos, o daug sudėtingesnės formos, simbolizuotas ar dažnai potekstinis turinys, garsinė medžiaga išsidriekia plačioje dinaminėje erdvėje, todėl ją suvokti ir grožėtis ja yra būtinos atitinkamos sąlygos. Koncertų salė tuo požiūriu nėra universali. Geriau joje skamba chorai dainuojantys „siauru“, „kietu“ balsu, bet tokia maniera ne kiekvienai muzikai tinka ir ne visi chorai tokį garsą mėgsta. Apskritai aukštesnieji choro garsai (ir vaikų chorai) čia skamba neblogai, žemieji garsai, ypač bosų oktavistų dingsta pačioje scenoje.


Konkurso pertraukos metu, lauke, kompozitorius Donatas Zakaras pastebėjo: „Bet jūs nematėte V. Augustino „Thou hast ravished my heat“, kurį atliko „Cantare“, natų. Aš tą kūrinį dainavau su „Jauna muzika“ ir gerai žinau. Ten įrašytos tokios žemos natos. Jų negirdėjome, nes salė neskambi, o be jų visi akordai liko nuogi“. Gavau natas, žiūriu – oho! Ištisi vargonų punktai, kartais sakoma, žemasis pedalas (!). „Cantare“ turi oktavistus, jiems tos Didžiosios oktavos fa ar mi ne problema, bet problema salėje!


Gręžiuosi į bažnyčią ir lyginu skambesį. A. Popovo vaikų choras, Karelijos vyrų, chorai „Gintaras“, „Kamertonas“ – čia skambėjo taip, kaip ausys nori ir dūšia trokšta. Salėje taip pat gerai, bet ne taip gerai, nukentėjo rusai.


Žinoma, ne viskas gerai ir bažnyčiose – jos apytuštės, dėl to negali atsikratyti savigraužos. Ilgokai esu dainavęs A. Vildžiūno „Aukuro“ chore. Išvažinėjome ko ne visą Europą, JAV, Kanadą, Meksiką, daugybė koncertų ir visi pilnose bažnyčiose ar salėse. Publikos pilna, daug ploja! Dūžta tos vizijos ties mūsų bažnyčių durimis. Šį kartą, reikšminga, džiugu, reportažą iš konkurso transliavo „Balticum“. Girdėjau, klausytojų pakankamai buvo Palangoje. (Palanga – perspektyvus konkurso vedimo taškas). Reiškia, konkurso propaganda aktyvėja, reikalai po truputį gerėja.


Intarpas apie klausymąsi ir kritiką


Gal po Nepriklausomybės atstatymo, gal kiek vėliau atsirado ir toliau chorų padangėse rutuliojasi objektyvios kritikos ir profesionalaus kritiko, suprask, visažinančio, visagalinčio ir objektyvaus, ilgesys. (Savęs ir savo rašinio prie kritikos nepriskiriu – tai sako ir teksto pavadinimas!) Tas ilgesys, esu įsitikinęs, neužges dar bent dešimtį–dvidešimt–trisdešimt metų, nes bus nepasotintas, nepatenkintas. O jeigu kyla, vadinasi tam turėtų būti priežastis. Ilgesys, atrodo, paaštrėja chorams atsakingu momentu, ypač per konkursus, kai tame šarme užverda pokalbiai, aktyvesnieji diskutuoja, ginčijasi, t.y., kai vyksta kultūrinis veiksmas. (Iškilūs menininkai, žinome, kritikai atsparūs, nekreipia į ją dėmesio.). Pavyzdžiui, praeitų metų rudenį pasibaigė pusę metų trukęs, svarbiausias šalies chorams prieššventinis konkursas Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje. Po jo paskelbti rezultatai balais, chorų reitingai. Ir tyla! Žiniasklaidoje jokio aptarimo, komentarų, kad nors diskusiją užvesti – absoliuti nejauki tyla! Kas tuo objektyviu kritiku turėtų būti – nežinia, kas, nors pagal pageidavimą, chorvedžiams privalėtų iškloti apie jų pasiekimus ir trūkumus, apie partitūrų atlikimo kokybę, etc. Nusileis juodas angelas (toks veikėjas atsirado naujoje poezijoje) po konkurso, „teisins“ ar „baus“, dar pirštu rodys kas kur diatonavo, ritmiškai nesutarė. Naivu! Jei kas nors tokį darbą turėtų nudirbti, tai pirmiausia už savo darbą atsiskaityti žiuri, nes tai jai pavesta ir mokamas honoraras. Iš kitos pusės, menininkai turėtų suvokti, kad kritika – tai ne technologo–kontrolieriaus darbas, kurį ateityje bus galima pavesti robotui Pepper, o atskira kūrybos ir žmogaus saviraiškos šaka. (Ypač kai už tai pinigų nemoka, o tam kritikui nėra už ką atsiskaityti.). Nesuprantu ir aš, dėl kokių priežasčių žiuri vengia tiesiogiai kalbėti su chorais? Laiko tam yra! Štai ir XXI St. Šimkaus konkurse, kaip ir ankstesniuose, sekmadienio ryte, po pirmojo turo, kai visi chorai jau pasirodė, Koncertų salės antrame aukšte, „prie kavos“, vyko chorų dirigentų ir vertinimo komisijos narių susitikimas ir diskusija. Tema užsikirto, nesikeičia gal jau 20 metų: „Mūsų chorinio gyvenimo aktualijos“. Kokios dar aktualijos, jeigu yra internetas, o chorams svarbiau, kaip žiuri vertino jų chorą ir ką jame įžiūrėjo. Bus pilna salė?! … Už stalo 4-5 pranešėjai, suoluose – 6-7 klausytojai!


Konkurso nuostatose punktas III (vertinimas) sako: „Chorų dainavimą 100 balsų sistema vertina tarptautinė vertinimo komisija“. Toliau: „Kolektyvų pasirodymus I ir II turuose komisija vertina pagal šiuos kriterijus: meninę kultūrą, atlikimo kokybę, techninį meistriškumą, vokalinę kultūrą ir stilių“. Lai žiuri ir kiekvienas narys parodo tuos savo vertinimus, ir kalbų užteks ilgam! Bet žiuri to nerodo. Gal mes nežinome, ir yra kitaip? Tarkime, žiuri kažką pasirašo tose grafose, tačiau savo dėmesį sukoncentruoja ir vertindami pasiremia apibendrintu įspūdžiu, t. y. kūrinio atlikimo visuma, o ne detalėmis. Norėčiau manyti, jog pirštu badymo į detales alkis yra perdėtas, reiškiasi iš mados ar noro diskutuoti tuščiai. Esamuoju laiku šalies stipriausiųjų chorų vadovų meninė kvalifikacija ir išsimokslinimas yra tokie aukšti, jog jie patys yra sau geriausi kritikai ir į konkursą chorus atveža pagal realias jų galimybes, maksimaliai paruoštus techniniu ir meniniu aspektais. Jeigu ko nepademonstruoja, vadinasi, to ir negali. Juk naujosios muzikos partitūrose techniškosios ir turinio interpretacijos gairės būna kuo aiškiausiai nubrėžtos paties kompozitoriaus. Pavartykime konkurse skambėjusias partitūras – E. Whitacre „Cloudburst“ (atliko „Kamertonas“) ar V. Augustino „Thou hast ravished my heat“ (atliko „Cantare“) ir kitas panašias. Galybė nuorodų, pastabų, įprastinių ir sąlyginių ženklų. Ką čia dar gali dirigentas prisigalvoti? Kita yra klasikinė ar romantinė muzika, kurioje stiliaus dalykai mažiau apibrėžti. Todėl ir abejoju dėl to tariamo profesionalaus kritiko būtinybės. O jeigu jo reikia, tai čia yra muzikų kalvės – LMTA ir Lietuvos chorų sąjungos rūpestis. Kritikų išlaikymas – žiniasklaidai ir atitinkamoms institucijoms. Kas link publicistų (tarpukariu sakydavo – laisvųjų menininkų), prie kurių ir save norėčiau prisiskirti, priedermė yra savo iniciatyva pakalbėti su visuomene apie chorus ir tiek. Taip ir deduosi kalbąs apie šį XXI St. Šimkaus konkursą.

Įspūdžiai apie kolektyvų pasirodymą

Mišrus choras „Cantare“

Įvertintas: I turas – 88, 7 balo, II turas – 90, 8 b.; II vieta mišrių chorų kategorijoje.

Atliko: V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, St. Šimkaus „Oželį“, V. Miškinio „When“ (ž. R. Tagore) ir V. Augustino „Thou hast ravished my heart“ (ž. Iš „Giesmių giesmė“, vert. S. Gedos), L. Viadana „Exultate justi“, R. Varno harm. l. d. „Lek‘ gervė“.


Pasirodė pirmasis ir padainavo taip efektingai, kaip niekada. Lauktas netikėtumas patenkintas, tačiau jis įgavo dar ir psichologinę prasmę: publika salėje iškarto pasijuto įkvėpta, solidesnė, saugi – miestas reprezentuoja save puikiu, vertu dėmesiu choru! Nukonkuruos jį kas ar ne – ne taip svarbu, geras lygis prieš akis! Nepaslėpsi, būdavo kitaip: šeimininkai pasirodydavo pakankamai gerai, tenkindavosi jei ne autsaiderio, tai bent viduriniojo rangu. Kukliai, neišsišokdami. Tiesa, praeitame XX konkurse sėkmingai pasirodė KU Menų fakultetų merginų choro studija (vad. Z. Kariniauskienė), tačiau konkursui toną juk visuomet duoda stambesni mišrieji chorai. Deja, šioje kategorijoje pernelyg ilgai karaliavo latviai. Jie išsiveždavo prizus, nesivaržydami, su latviška arogancija Koncertų salėje prasimanydavo savo „dainų šventes“.


Ir taip pirmoji daina V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“. Visi ją moka – bus Dainų šventėje, ir žino: šioje dainoje svarbiausia yra ne tiek techninis partitūros išpildymas (jis įveikiamas), o įtikinančio meninio vaizdo sukūrimas – lyrinis ir tuo pačiu širdį veriantis kare žuvusiojo apraudojimas, ritualo per muzikinį garsą inspiracija. Toks yra kriterijus. Pavyko!


„Cantare“ atliko gana sudėtingus kūrinius: V. Miškinio „When“ (ž. R. Tagore) ir V. Augustino „Thou hast ravished my heart“ (ž. Iš Giesmių giesmė, vert. S. Gedos). Pirmojo grožiui atskleisti labiausiai reikia gražaus vokalo visose balsų partijose, raiškiai išvesti temas, muzikuoti. „Cantare“ atlikimą lyginau su Muzikos ir teatro akademijos choro atlikimu (youtube). „Cantare“ geresnis! V. Augustino kūrinys, jau prasitariau aukščiau, – ne tokiai salei. Atliekant jį, daug ir gerai pasidarbuota solisčių (Loretos Lavarienės ir Almos Žukienės“). Choro gestikuliacija (nuorodos partitūroje: „kaire ranka per kairį kelį“, „dešine ranka per dešinį kelią“, „dešine ranka į krūtinę“, „spragtelėjimas abiejų rankų pirštais“) pasirodė visai nereikalinga, neinformatyvi. Mostas turi prasmę, kuomet kalba ar paišo visiems suvokiamą ženklą–simbolį, sielos virpesį ar dar ką. Šį kartą gal publikos dėmesiui atkreipti – žiūrėkite, ką mes darome!


Antrame ture choras dar padainavo L. Viadana „Exultate Deo“ ir klaipėdiečiams artimą populiariąją R. Varno „Lek‘ gervė“. Pirmajai nieko neprikiši nei stiliaus, nei interpretacijos atžvilgiu. (Choras stovėjo išsiskirstęs kvartetais, gal dėl to jautėsi šiokia tokia balsų susiliejimo vyrų partijose stoka – drąsiau įstodavo tie, kuriems tas gal nederėjo, atsilikdavo ar pasyvesni buvo tie, kurie privalėjo, turėjo vesti.). „Lek‘ gervė“ dėmesį patraukė atnaujintas interpretacijos planas. (Po konkurso vienas komisijos narys prasitarė: gana malonus kūrinėlis, gražiai klausėsi!). St. Šimkaus „Oželio“ atlikimas – vėjavaikiškas! (Buvo toks studentiškas žargonas: Presto be spaso! Atseit, lėkti be galvos.) Taip mūsų chorai ir lekia „kas greičiau“ nuo to laiko, kuomet 1966–1967 m. Konservatorijoje maestro A. Arminas su choro studija jį atliko greitai, nekreipdamas dėmesio į žodžius. Anuokart ir radosi tas štampas – kopija, kurio atsikratyti chorai nesugeba jau 50 metų! Verta priminti ir tai, kad autoritetingoji folklorininkė ir mokslininkė prof. Jadvyga Čiurlionytė labai labai pyko ant A. Armino už liaudies dainos sugadinimą. Manau, tikrai vertėtų įdėmiai pasiklausyti maestro Konrado Kavecko tos dainos interpretacijos su anuo laiku geriausiu Lietuvoje Valstybinės filharmonijos choru. Dabartiniame „Oželio“ štampe pjaunasi muzikos ir teksto kalbos kirčiai (muzikoje – chorėja, tekste – jambas), autentinės melodijos, kurią savo laiku pats St. Šimkus užrašė (ten zuikelis, ne oželis!), tempas „Lėtai“. Aišku, jos išliks, nes prieštara yra užprogramuota pačioje partitūroje, tik noriu priminti, jų K. Kavecko interpretacijoje mažiau. Dėl to ir siūlau pasiklausyti.


Pagal balus, antrasis turas chorui pavyko geriau (pasirodymas pavyko – prisidėjo net du balai!).


Mišrus choras „Kamertonas“


Įvertintas: I turas – 92, 7 balai, II turas – 92, 8 balo, I vieta mišrių chorų kategorijoje, Didysis Gintaro prizas.

Atliko: I ture: F. Mendelssohn „Richte mich Gott“, St. Šimkaus „Oželį“, E. Whitacre „Cloudburst“. II ture: F. Mendelssohn „Richte mich Gott“, Cl. Monteverdi „Cantate Domino“, G. Venislovo „Teka teka“.


„Kamertonas“, lygiai kaip ir „Cantare“, su pirmaisiais akordais prisistatė kaip keliais laipteliais aukščiau palipęs kolektyvas. Prisiminus, kaip jis dainavo, nors ir aukso medalį pelnė Pasaulio chorų žaidynėse Rygoje (2014 m.), pažanga akivaizdi. Skirtumą tarp jo ir „Cantare“ apibūdinčiau taip: pirmasis, sakytumei, dainuoja solidžiai, elegantiškai, šiek tiek akademiškai; „Kamertonas“ – jaunatviškai, lyg įsisukęs į muzikos sūkurį, gaivalingai, bet „su galva“, muziką kuriantis ir improvizuojantis čia pat, scenoje, klausytojų akyse.

Choro meno vadovas Kęstutis Jakeliūnas, iš Klaipėdos, išaugo į aukščiausio lygio profesionalą. Jis geba uždegti chorą ir publiką. Jam tai padaryti, atrodo, pavyksta natūraliai, be kokio nors dirbtinumo – labai svarbus talentingo dirigento bruožas. Dirigentas scenoje, visų akyse kuria, fantazuoja, improvizuoja. Ne stichiškai, pasinešęs į jausmus, o nepamesdamas savikontrolės ir tiksliai rodydamas chorui viską, kas reikalinga. Elegantiški mostai. Man, dar žiūrint finalinį turą Pasaulio chorų žaidynėse Rygoje, net buvo kilęs įtarimas, ar jis savo mostais šiek tiek nepaperka žiuri… Manau, tai perspektyvus profesionalas į aukštesnes pakopas, ir čia ne jokia liaupsė, toks buvo įspūdis (gal kiti mano kitaip — neprieštarauju) St. Šimkaus konkurse. 


„Kamertono“ atliktasis „Richte mich Gott“ – vienas pačių populiariausių F. Mendelsshono kūrinių. Kas jo tik nedainuoja? Dainuoja vokiečiai, lietuviai, net amerikiečiai. Šitiems bene geriausiai sekasi! Vokiečiams neužtenka balso! „Kamertonas“ I ture šį kūrinį atliko „normos“ ribose, II-ame kur kas geriau, ne idealiai, nors ne taip toli to. Manau, štai dėl ko: šiame kūrinyje, pagal senąją vokiečių tradiciją, yra gretinami du chorai, moterų ir vyrų. Svarbesnis vyrų. Tai va, vyrai antrame ture ir pasistengė. St. Šimkaus „Oželio“ dirigentas su botagu nevaikė, už tai žiuri chorą atžymėjo specialiu prizu.


E.Whitacre „Cloudburst“ – efektingas modernus kūrinys, su varpeliais ir kitokia rafinuota perkusija. Kūrinį dirigentas pasirinko įžvalgiai; klausantis jis atrodo ir modernus, ir baisus atlikti, tačiau partitūra ganėtinai vokališka, balsų vedimas sklandus, akordiniai dariniai lakūs erdvėje. Kita kalba būtų dėl klausytojo; tokiam kūriniui jis turi pasiruošti iš anksto – susipažinti su tekstu, kūrinio idėja. Muzika giluminė, psichologiška, ne koks gražus vaizdelis, nelygu O. Gjeilo „Tundra“ su gražiomis pietų amerikietėmis Šiaurėje ant sniego. Ir vėl geros akustikos klausimas. Partitūroje daug tylaus garso, staigių sforzando nuo mp iki ff, įvairių virpesių – reikia atitinkamų akustinių sąlygų visiems jiems išsiskleisti, virpėti erdvėje. II ture vietoje šio kūrinio mums labiau pažįstama liaudies dainos išdaila – G. Venislovo „Teka teka“. Cl. Monteverdi „Cantate Domino“ – vėlyvasis renesansas, „jausmingesnis“ stilius. Choras kūrinį prabėgo tarsi vienu alsavimu. Toks yra kompozitoriaus stilius concitato.


Koncerte „Draugai draugams“ choras padainavo V. Augustino „Anoj pusėj Dunojėlio“, nusileidęs į publikos sektorių ir apjuosęs jį pusračiu. Skambėjo kaip gera stereofonija, meninio įspūdžio atlikimas nepaliko.


Mišrus choras „Gintaras“

Įvertinimas: 77 balai.

Tai vienas seniausių ir pastoviausiai dirbančių Lietuvos chorų, lankėsi daugelyje šalių. Paskutiniaisiais metais lyderių tarpe lyg nematėme, nuo 2009 m. vadovauti pradėjus J. Kulakauskienei, choras pradėjo aktyvėti. St. Šimkaus konkurse jis pirmąjį kartą. Padainavo St. Šimkaus „Oželį“, J. Arcadelt „Il bianco e doce signo“, D. Zakaro „O kai sauliūtė tekėjo“, M. Lauridsen „La rose complete“ (Les chansons des roses). Išskirčiau J. Arcadelt ir M. Lauridsen. „Oželis“, kaip ir „Cantare“, atliktas per greitai, nesuskambėjo. D. Zakaro „O kai sauliūtė tekėjo“ buvo galima pasigesti raiškesnio melodijos (temos) vedimo vyrų balsais. Choras paliko gerą įspūdį ir norėtųsi jį St. Šimkaus konkurse matyti dažniau.


Mišrus choras iš Ganos „One Voice Choir – Gana“

Įvertinimas: 77,1 balo.

Egzotiškas svečias iš tolimosios Afrikos su savuoju repertuaru – spiričiueliais, liaudies dainomis, nepakartojamas dainavimo stiliumi. Jo nestatysi greta akademiškai dainuojančių mūsiškių chorų, nes jo koloritas ir muzikavimo būdas kitokie. Bet kuris europietiškas konkursas pasididžiuotų juo.

Oficialūs choro ženklai: Ganos respublikos muzikinis reprezentantas, įteisintas Ganos generaliniame sekretoriate, Ganos muzikų sąjungos narys. Daugiausia jis koncertuoja Afrikos žemyne, pernai gi lankėsi Prancūzijoje, Slovėnijoje ir Vengrijoje. Į šį sąrašą įsitrauks ir Lietuva!


Choro mene kažkiek girdisi to, ką mes vadiname choru – daugiabalsumas, vertikalus akordų skambėjimas ir dar kai kas. Bet ne tai svarbiau. Scenoje mes matėme ir girdėjome gyvą juodaodžių muziką, atliekamą ne baltaodžių sekėjų ir mėgdžiotojų, o tokios muzikos autentiškus kūrėjus. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje jie taip įsiaudrino, kad, rodos, dainavo be pradžios ir pabaigos tol, kol jų nenutraukė vadovas. Koncertų salėje repertuaras arčiau europietiško choro. Kaip padainavo „Oželį“? Padainavo taip: moterys stebėtinai gerai, jos mokėjo savo partijas ir aiškiai tarė žodžius, vyrai pasimetė po poros taktų ir toliau pritarė tik galvos lingavimu.


Choro dainavimas/giedojimas neatsietas nuo judesio. Be judesio, be impulsyvaus savo temperamento reiškimo balsu, gestais (net ir raiškiais stotais!) muzikuoti dainininkai negalėtų. Vis dėlto publika choro klausėsi su didžiausiu atidumu, juk prieš akis ir ausis kunkuliavo tikras, gyvas nuoširdus Afrikos menas. Dainininkai ritmo judesius rodė taip, kaip neparodys joks baltasis. Veido spalva, šypsena, akys, figūra yra jų dainavimo meno ir nacionalinio temperamento raiškos elementai. (To nepakartos joks europietis. Bus tik bedvasis mėgdžiojimas!). Koks optimizmas! Ar tie žmonės moka verkti? Pagarba chorui už dalyvavimą konkurse!


Klaipėdos S. Šimkaus konservatorijos mišrus choras


Įvertinimas: 84,2 balo; II vieta mokyklinių chorų kategorijoje.

Atliko B. Balakauskienės išplėtotą pamario dainą „Eisma mudu abudu“, J. Naujalio „Una hora“, St. Šimkaus „Ežerėlį“, R. Martinkėno „Salve Regina“. Draugų koncerte L. Vilkončiaus harm. liet. l. d. „Oi žirge žirgeli“.


Tokie chorai dažniausiai dainuoja „jaunuoliškai“, apsiribodama mezzo forte, siekia maksimaliai išlyginto, „angeliško“ vertikalaus ir horizontalaus garsyno. Šimkiečiai dainuoja kitaip: kaip suaugusiųjų kolektyvai – laisvai, nevengdami saikingo balsų pavibravimo ir forte. Gausiai pasitelkia judesio išraiškas, kurios kompensuoja neišrankų repertuarą ar kitus įtrūkius…


J. Naujalio motetą atliko akademiškai – taip pridera. Gerai klausėsi dvi nuotaikingos liaudies dainos. Privalomas kūrinys – St. Šimkaus „Ežerėlis“, tiesą sakant, iš bendro vaizdo iškrito, nors, atrodo, publikai patiko. Šiandien mes prieštaravimų randame pačioje St. Šimkaus muzikoje. Kompozitorius didelę jos dalį sukūrė tautinio atgimimo laikotarpiu (XX a. pradžia), kai ir chorai buvo neišrankūs, ir kompozitorių mokykla dar formavosi. Chorai buvo menkoki, dainavo rėksmingai, chorvedžiai mažaraščiai. Dinamikos ir agogikos ženklus gebėta atlikti apytikriai, dėl to užrašant reikėjo jų reikšmes „didinti“, „aštrinti.“ „Ežerėlis“ – skaidri, graži miniatiūra, forma aiškiai su trūkumais: jeigu dviejų kupletų, tai turi būti pirmoji ir antroji pabaigos. Jei to nėra, nėra minties vientisumo, kažko per daug. (Savo laiku Klemensas Griauzdė, su paties St. Šimkaus leidimu, tokią I ir II pabaigas buvo įsivedęs. Forma įgavo natūralesnį pavidalą.). „Ežerėlis“ lyg ir judrus scherzo, tik ne su medinėmis klumpėmis, nors provokacijų tam būtų (užlaikymai, boso tema etc.). Interpretuojant jį, manyčiau, labiau vertėtų atsiremti į teksto autoriaus – poeto Fausto Kiršos daugiaprasmę simbolinę lyriką, jos pajautą. Šį mano pastebėjimą derėtų priimti ne kaip kritiką, o kaip asmeninį įspūdį, pasišnekėjimą, pafantazavimą. Tuo labiau, kad choras už „Ežerėlį“ buvo apdovanotas specialiu St. Šimkaus Konservatorijos įsteigtu prizu.


Karelijos vyrų choras


Įvertinimas: 87,1 balo; II vieta lygių balsų kategorijoje.

Atliko: V. Miškinio „Tu esi graži“, L. Hirsh „Vari“, M. McGlynn „Dulaman“ ir O. Viktorovos „Posredine mira“, P. Čaikovskyj „Why did the Merry Voice Grow Silent“ (patikslinsiu – tai „Bakchantiška daina“ “Čto smolknul veselyje glas“), T.L. Victoria „Una hora“, G. Sviridovo „The Soul longs for Heaven“ ir kt.


Karelijos ir antrasis rusų V. Popovo chorai – seniai laukti atstovai iš slaviškojo arealo, kadangi St. Šimkaus konkursas nuo savo pradžios vylėsi tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų Europos kultūrų. Tokia vizija mums dvejopai aktuali ir, norėčiau tikėti, perspektyvi. Kultūros tradicijos aspektu: Lietuvos kultūra ir chorinis menas ilgą istorinį tarpsnį buvo susietas su slaviškąja (pirmoje eilėje Rusijos) kultūra, ir jos įtaka jaučiama iki šiol. Dabartinė chorų maksimali orientacija į Vakarus, mano galva, yra šiek tiek vienpusė. Antra, komunikatyvinis aspektas. Iš chorų prisistatymo konkurso leidinyje supratome, jog jie turi geras materialines sąlygas, aukštos kvalifikacijos choro specialistus, chorai dažnai lankosi Vakarų Europoje ir ten neblogai pasirodo. Aiškėja, jog chorinis menas Rusijoje nesusitraukė, o atvirkščiai, išsiplėtė ir toliau plečiasi. A. Kysliakovas: „Anksčiau, sovietiniais metais, chorinis menas mums labiau asocijavosi su Pribaltikos – Estijos, Latvijos, Lietuvos chorais, dabar chorų Rusijoje daug ir visur – universitetuose, vienuolynuose, mokyklose… Vyksta įvairūs masiniai renginiai, daug konkursų“. Išeitų, yra gerai, kad aktyvėjantys rusų chorai jau atkreipė dėmesį į St. Šimkaus konkursą, jį laiko prestižiniu, perspektyviu.


Karelijos vyrų choro buvo laukta su didelėmis viltimis. Nenuvylė! Jo koncertai Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Palangos bažnyčiose buvo to sakralaus meno pavyzdžiai, kurio dabar kažkaip instinktyviai pradeda ilgėtis visuomenė. Choras iškilus, yra pelnęs daugybę apdovanojimų konkursuose (Rusijoje Sankt Peterburge, Riazanėje, Kalugoje, Iževske, Pskove, Vladimirove, Suždalėje, Nyžnyj Novgorode, Murmanske, Jaroslavlyje, Sočyje, Petrozavodske); aukso medalį Pasaulio chorų žaidynėse Grace (Šveicarija) 2011 m. ir 2014 m. Rygoje; vyrų chorų konkurse 2012 m. „Valee de Joux“ (Šveicarija); koncertavo Norvegijoje, Švedijoje, Suomijoje, Austrijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje.


Choro meninis ir vokalinis stilius, sakyčiau, yra bendraeuropietiškas – akademiškas. Vokalas lygus, minkštas, jokio forsavimo ar rusų chorams būdingo „plataus“ garso su vibrato, forsavimo demonstruojant emocionalumą. Auštoje tesitūroje tenorų balsai skamba nuosekliai, be lūžio, sklandžiai pereina nuo „tikro“ balso prie mixto ir falceto. Gražus piano, nuosaikus forte. Galima tik stebėtis, kad Karelijos Petrozavodsko mieste, nutolusio nuo Sankt Peterburgo beveik 500 km, veikia tokio aukšto lygio vyrų choras, ir jis atvyksta pas mus. Klausytojus salėje ir bažnyčiose jis sužavėjo muzikiniu intelektu tikrąja šios sąvokos prasme, įvairių epochų repertuaru, dainavimo nuoširdumu, ypač atliekant sakralinę muzika. Jo vadovas – Aleksejus Umnovas, įsitikinome, solidus rusų choro ir dirigavimo mokyklos reprezentantas. Iš savosios nacionalinės muzikos atliko P. Čiakovskio, G. Sviridovo, O. Viktorovos kūrinius (jie aukščiau). Ką reiškia G. Sviridovo „The Soul longs for Heaven“? Choras dar pasidalina į du savarankiškus chorus, kurie vietomis atitaria solistui, vietomis išeina į pirmą planą. Garsyno diapazonas plačiausios skalės. Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje tokio kūrinio atlikimas prilygsta vyrų choro meno šedevrui. O. Viktorovos „Posredine mira“ gaidas išsigraibstė ir išsivežė žiuri. Saikingai modernios rusų sakralinės muzikos pavyzdys. Mus ji labiausiai domina. Raiškiai išvedant melodiką ir taisyklingai artikuliuojant buvo atlikta ir V. Miškinio daina. Per koncertą „Draugai draugams“, populiarioji „Čiornyj voron“, nors išties profesionaliai pritaikyta vyrų chorui ir lyriškai atlikta, man pasirodė (publika audringai plojo) ne vietoje. Visos tokios rusų dainos, pradedant nuo pilietinio karo iki pat kazokiško S. Žarovo choro (prieš karą koncertavo Klaipėdoje – vokietaitės alpo iš susijaudinimo, žavėjosi ir pats St. Šimkus) ir baigiant Tureckio ansambliu turi savo specifinį kvapą – rusiškojo imperializmo nostalgiją, pasaldintą tautinių jausmų hipertrofija. O antai P. Čaikovskio „Bachantiškos dainos“ – rusų perlas vyrų chorui, šiek tiek apvylė; gal prieš dvidešimt penkis metus A. Armino, su tuomet žydėjusiu „Varpo“ choru, šios dainos įrašas, man pasirodė logiškesnis minties vedimu ir kartesnis temperamentu.


Vyrų choras iš Vilniaus „Ąžuolų klubo“

Įvertintas: 80,9 balo; III vieta lygių balsų kategorijoje.

Atliko: V. Miškinio „Tu graži esi“, V. Miškinio „Peccantem me quottide“, F. Melndelsshono „Beati mortui“, N. Ipolito–Ivanovo „Blagoslovi duše moja, Gospoda“, V. Tormis „Tantsulaul“ (Šokio daina). Koncerte „Draugai draugams“ – V. Banaičio harm. l.d. „Valio, pjovėlėliai“.


Susikūrė 2016 m. iš buvusių choro „Ąžuoliukas“ dainininkų. Individuali dainininkų patirtis – nuo vaikystės iki brandos. Vyrai solidaus amžiaus, bet su gera balsine medžiaga. Kas postringauja, jog „Lietuvoje nėra tenorų!“, ateikite pasiklausyti. Išgirsite, kokiais sidabriniais balsais dainuoja žilagalviai tenorai! (Kur yra gera mokykla ar vadovas, išmanantis vokalą, ten ir tenorų yra!) Maestro V. Gylys repertuarą parinko sumaniai, gerai jausdamas, kur šis choras gali efektyviausiai pasireikšti kaip vargonai (F. Mendelsshon, M. Ipolitas–Ivanovas) ir kur gali duoti parako (V. Tormis) ar pademonstruoti savosios liaudies dainos grožį.


Jelgavos 4–sios vidutinės mokyklos mergaičių choras „Spīgo studija“


Įvertinimas: 75 balo.

Programoje: P. Plakidis harm latvių l. d. „Mistat linus mistitaji“, K. Kavecko „Oi, tai dyvai“ ir J. Chydenius „Te Look“. Šis choras dainavo taip, kaip ir dauguma latvių bei mūsų chorų: tvarkingai, gerai, patraukliai.


V. Popovo vardo didysis vaikų choras

Įvertintas: 76,5 balo mokyklinių chorų kategorijoje, 80,1 balo ir III vieta vaikų chorų kategorijoje‎.

Tai viena iš Maskvoje veikiančių chorinių mokyklų (studijų). Dalyvavo daugelyje tarptautinių konkursų, lankėsi per 20 šalių, pelnė įvairiausių apdovanojimų. Choras pasirodė dvejose kategorijose: mokyklinių ir vaikų chorų.


Kolektyvas įsivardijo kaip „didysis vaikų choras“, nors mes jame matėme ne vaikus (buvo ir tokių keli), o jaunas paneles. Išeitų, girdėjome ne vaikų, o jaunų panelių balsus, jau su slavių moterims būdingu temperamentu. Kažkas kalbėjo: – „išmuštruotos kaip kareiviai“. Dalis tiesos bus, bet bus tiesa ir tai, jog tame matėsi kažkas tokio žavaus, aristokratiško – ne vien iš Kremliaus kareivių, bet ir iš aukštosios rusų poezijos. Balsai stiprūs, net labai stiprūs, skaidrūs, forsuoja garsą, vietomis kone skamba tarsi trimitai su kieta garso attacca.


Neįprastas repertuaras: daug aranžuočių ir dainų iš septyniasdešimtųjų metų rusų mišraus choro repertuaro. Aranžuotės visuomet primena originalo supaprastinimą, šiuo atveju stambiausiam choro kūriniui – M. Berzovskio Preliudijai ir fugai iš jo Koncerto chorui „Do not reject me during my old age“ (orig. – Neotverži menia vo vremia starosti). Tokio kūrinio permetimas iš mišraus choro į vaikų yra tiesiog nesuvokiamas – nubraukiama bent pusę ypatingųjų B. Berezovskio ir rusiškojo Koncerto chorui žanro vertingiausių savybių. Vis dėlto tai buvo įspūdingiausias repertuaro kūrinys. Fuga, beje, yra ganėtinai sunki – ne muzikinės kalbos ar balsų audinio požiūriu, o dėl visos medžiagos pateikimo gana aukšta tesitūra. Fuga ilga, ištisai forte! Tai apie originalą, o aranžuotė dar nepatogesnė atlikimui: merginoms teko per jėgą įtempti balsus, neišvengus forsavimo, dėl to dainininkių pastangos ir ištvermė vertos nuoširdaus pagyrimo. (Yra viena aplinkybė, gal išeinanti iš rusų tradicijos. Mat ikirevoliuciniai rusų cerkvių ir rūmų chorai būdavo su labai stipriais balsais ir giedodavo rėksmingai, pilnais balsais, falceto net nežinota. Gal čia ir buvo kažkokia reminiscencija į aną stilių, norėta atskleisti M. Berezovskio muzikos autentiką? Čia juk Maskvos, ne provincijos choras!). Atskiru prizu buvo įvertinta I. Stravinskio „4 sub–music songs“ (programos vedėjas tą pavadinimą išvertė į „Valstiečių dainos“, mes gi labiau žinome jas „Podbliūdnyje“ pavadinimu.). Pavyko ir J. Kačinsko „Rex Christe“ bei K. Kavecko „Oi tai dyvai“.


Pirmoji pažintis su rusų chorais dvejopa: Karelijos choras pranoko lūkesčius repertuaru ir dainavimo meistriškumu apskritai. V. Popovo choras, atrodytų, lyg ir nesusigaudo, kokia dabar pas mus muzika aktuali. Nebepatraukia nei F. Rubcovo „Veniki poveniki“, nei A. Svešnikovo „V tiomnom lese“, nei P. Čaikovskio vidutiniškai atlikta „Neapolietiškos dainelės“ … Mums labai būtų įdomu ir vertinga susipažinti su naujausia rusų chorine muzika, ypač sakraline.


Ar sulauksime, jei taip, tai kaip greit, kitų chorų iš slaviškojo arealo. Šiek tiek neramu, kad jie galėjo nusivilti – buvo įvertinti II ir III vietomis bei II ir III laipsnių diplomais? Tokia visų konkursų realybė, o autoritetingai žiuri mes jokių priekaištų tikrai neturime.


Moterų choras „Viva“


Įvertintas: 90,6 balo I ture, 91,5 balo II ture; I vieta lygių balsų chorų kategorijoje.

Šis kolektyvas garus originaliais meniniais sumanymais ir aukšta muzikine kultūra. Sakyčiau – nepaprastai raštingas. Šios kategorijos chorams skirtas privalomas kūrinys – A. Remesos „Vėjas“ (S. Neries žodžiais.) – efektingas, profesionalus ir tuo pačiu nepaprastai sudėtingas vokalinės technikos atžvilgiu, primargintas alteraciniais ženklais. Nežinau, kas dar galėtų įveikti jį. Galima suabejoti: ar konkurso organizatoriai, parinkdami tokį sunkų kūrinį visiems galimiems dalyviams, nepersistengė? Gal pabandė ir kiti, o įveikė viena „Viva“?


Nesivaržydamas pridursiu, ir sceniškas, žavus kolektyvas (šiek tiek „paniberiškas“). Daugelis tikėjosi, jog tas choras tikrai iškovos Didįjį Gintaro prizą. Neiškovojo, tai neiškovojo! (Prasitarsiu, kad po prizų įteikimo, betarpiškoje aplinkoje, prie kavos iš komisijos narių buvo pastebėta, jog vienoje vietoje vertinti moterų, vyrų ir mišrius chorus sunkoka. O vienas jų, autoritetas su didžiausia šioje srityje patirtimi neslėpė: jeigu moterų ir mišrus choras būna apylygiai, komisija nenoromis visuomet kilstels mišrųjį.)


Trumpai apie stipriausią įspūdį palikusį kūrinį – „Ne dėl žalio vyno“. N. Sinkevičiūtės to pavadinimo daina visiems yra žinoma, ją dainuoja chorai, skambėjo Baltijos ir Šiaurės šalių dainų šventėje, Studentų dainų šventėje „Gaudemaus“, dar Kauno miesto dainų šventėje, o dabar pagal ją 2018 m. dainų šventės Šokių dienoje šoks šokėjai, palydint orkestro improvizacijos ir choro. Klausiu Šokių dienos meno vadovą prof. V. Mačiulskį: kaip traktuojatės tos dainos žanrą, tai lyrinė, karinė ar kitokia? Atsako: čia liaudies ratelis–daina, tiksliau „pasiporavimo“ ratelis, kurį jaunimas senovėje žaisdavo po Gavėnios iki Trijų karalių. Aišku, iš to ir daina lyg be aiškesnio neišbaigto turinio, nuosaikaus pasilingavimo–pasisiūbavimo nuotaikos.


V. Mažintaitės kompozicija – daugiabalsė chorinė daina a cappella su soliste ir būgnu, daugiau posmų ir su atsiradusiu aiškiu turiniu, ir ne ratelis pasisiūbavimui, o vientisa chorinė-draminė kompozicija su stipria kulminacija ir lyrine atomazga. Choras – tai spalvinis fonas solo dainininkei, tai kalbantis griežta tiesiogine kalba, tai vėl atsitraukiantis į foną. Keičiasi vokalo koloritas – dainuoja bel canto, persimeta į folklorinę manierą, grįžta atgal. Profesionaliai surežisuotos subvokalinės raiškos – judesiai, mimika, treptelėjimai – neša aiškų turinį ir tiesiog „kala“ klausytojams į širdį. Bet choras tomis išraiškomis nežaidžia dėl žaidimo ir nieko tame nėra dirbtino. Yra meninis turinys ir jo perteikimas kitam per savo paties, suprask, choro išgyvenimus (lyg vadovaujantis K. Stanislavskio teatro mokyklos metodu.). Solisto partija, ji centrinė, atlikta, manau neperdėsiu, operos solistės lygiu. Iš tikrųjų, visa, ką šioje „Viva“ inspiracijoje girdėjome ir matėme, nėra kokie pramanai, o ateina iš mūsų liaudies meno tradicijų, dainos archetipinių gelmių. Tik tos reikšmės ir raiškos čia sukultūrintos, perkeltos į profesinio meno aukštumą. Pasikapstęs atmintyje, randu kažkokių analogų ir pas latvius, skandinavus ir dar kitur. Tik gal ne tokių stiprių ir tiesiogiai įtaigių.


Užsklanda


XXI tarptautinis St. Šimkaus chorų konkursas jau tolsta į praeitį, ir tos dienos lekia kaip „žirgai pašėlę“, bet į tautos kultūros istoriją įsirašo visam laikui. Arti prie tokių įvykių būdami mes išgyvename juos nesuvokdami jų istoriškumo ir vietos, ne vien miesto, o ir visos tautinės chorinės kultūros sistemoje. Be to, įvykis vienetinis, sekuliarus. Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2017 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. ĮV- 845 LIETUVOJE RENGIAMŲ TĘSTINIŲ PRIORITETINIŲ MĖGĖJŲ MENO 2018–2020 METŲ RENGINIŲ SĄRAŠAS, iš jame įrašytų daugiau nei 15-os tarptautinių renginių chorinių tik du: „Aukuro“ St. Šimkaus konkursas ir Kauno sakralinės muzikos festivalis „Cantate Domino“. Taigi, sekuliarųjį konkursą teturime vieną. Ne man narstyti šio konkurso rengimo peripetijas, kreiptis į viešumą dėl katastrofiško finansų tokiam renginiui trūkumo. Pasitenkinsiu reikšdamas pagarbą chorinės bendrijos „Aukuras“ prezidentui doc. Algirdui Šumskiui ir Universiteto mišraus choro „Pajūrio aidos“ studentams bei visiems pagalbininkams–savanoriams, kurie kantriai dirbo visus mums nematomus juodus organizacinius ir kitus darbus. Kiekvienas jau ką tik pasibaigęs konkursas, norint išvengti sustabarėjimo, senų klaidų kartojimo reikalauja rimtos analizės ir perspektyvių išvadų. Aptarimas, aišku, bus ir analitinis darbas bus padarytas. Laikas ruošti XXII konkursui, kuris jau numatytas – 2020 m. gegužės 14-17 dienomis. Dabar gi visiems tiems, kas arčiau choro, besiartinančių dainų švenčių lieka palinkėti kloties, optimizmo, gausių įspūdžių.

Parašykite komentarą