Išleista Dariaus Krasausko „Ąžuoliuko“ (ne)istorija.

Azuoliuko knyga m

 

 

Kai manęs klausia, ar tikrai parašiau knygą apie „Ąžuoliuką“, kaskart norisi patikslinti: aš tik surinkau kai kurių buvusių ir dabartinių choristų prisiminimus, o ir toji knyga tikriausiai yra ne tiek „apie“ chorą kiek „iš“ jo.


Žinoma, galima teigti, kad Mes iš „Ąžuoliuko“ – tai savotiška šio jau beveik 60 metų gyvuojančio kolektyvo istorija, perteikta daugiau nei dviem šimtais pasakojimų. Vienas trumpiausių toks: „Puikiai žinau vengrų kompozitorių Zoltáną Kodály. Su jo kūryba nesu giliai susipažinęs, bet vardas ir pavardė įstrigo ilgam. Mat su jo kūrinio partitūra už išsidirbinėjimą repeticijoje esu gavęs per galvą.“ O ilgiausia istorija užima 15 knygos puslapių, ją pasakoja kompozitorius ir vienas iš pačių pirmųjų ąžuoliukų Laimis Vilkončius.


Knygoje sąmoningai vengiau to, kas dažniausiai rašoma apie muzikos kolektyvus: kaip susikūrė, kur koncertavo, kiek apdovanojimų pelnė ir taip toliau. Praėjusią vasarą į rankas pakliuvo dvi knygos apie du chorus. Iš viso – daugiau kaip 500 puslapių informacijos: visi koncertai ir juose atlikti kūriniai, dirigentai ir koncertmeisteriai, solistai ir orkestrai, tolimos ir artimos gastrolės, suregistruotos net publikacijos spaudoje. Mirtinai nuobodu.


Mano supratimu, ir kolektyvų, ir žmonių gyvenime kur kas įdomesni ne pasiekimai, o tai, kas vyko šalia. Kitaip tariant, jei solistas debiutavo Metropoliteno operoje, mane kur kas labiau domins ne programa ir kritikų nuomonė, o kas vyko grimo kambaryje, kaip buvo siuvama prieš penkias minutes iki koncerto ištrūkusi saga, ar spaudė batai ir kur atlikėjas laiko savo talismaną.
Kai kurie ąžuoliukai stebisi: 500 puslapių!? O aš visiškai nemeluodamas sakau: be vargo galėjau pakalbinti dar kokias tris dešimtis choristų, būtų dar 200 puslapių. Bet suveikė elementarus saugiklis: į pabaigą pasakojimai ėmė šiek tiek kartotis, tad supratau – pakaks.


Ar ąžuoliukai skiriasi nuo vidutinio statistinio piliečio? „Ąžuoliuke“ dainavau beveik tris dešimtmečius, todėl drįsiu teigti – taip. Kiekvienas bent kelerius metus šį chorą lankęs dainininkas nejučia perima savitą elgsenos kodeksą, pašaliniams kartais neįkandamą kalbą ir tuos jokiais žodžiais nenusakomus saviraiškos niuansus, kuriuos vienas pašnekovas pavadino „cecho ženklu“.


Todėl ir šie pasakojimai, bent jau nemaža jų dalis, mano akimis, skiriasi nuo to, kas įprastai pasakojama draugų kompanijose. Tai ąžuoliukiškos istorijos, kai kurios chore jau senokai tapusios legendomis.


Puikus mano draugas (be abejo, ąžuoliukas) pirmąjį įspūdį apie knygą nusakė taip: „Žinai, atrodo, kad sėdžiu brolių kompanijoje ir visi pasakoja savo istorijas, o jos tokios bendros…“


Per beveik 60 metų šiame kolektyve oi kaip nemažai visko nutiko…

Darius Krasauskas

Parašykite komentarą