Geriausia meditacija po repeticijų – išsiilgusios vaiko akys

 

„Pirmyn, vaikai/ Paleiskite/ Aukite/ Viską išgerkite“, – dainuojama šokio operoje „Amžinybė ir viena diena“ skambančioje lopšinėje. LNOBT rengiama neįprasto žanro premjera, kurią pagal savo eilėraščius ir Ritos Mačiliūnaitės parašytą muziką stato choreografas Itzikas Galili – apie tėvų ir vaikų santykius, jų meilę ir nemeilę, kurią, patys to dažnai nesuvokdami, perduodame ateinančioms kartoms.


Tad su premjeroje dainuosiančiais operos solistais sutariame pasikalbėti apie mažuosius gyvenimo stebuklus, kantriai laukiančius jų grįžtančių namo iš repeticijų. Justina Gringytė, spektaklyje „Amžinybė ir viena diena“ tapsianti Deive, sako, kad pati geriausia meditacija jai – pažvelgti į sūnelio Gusto akis. Aistė Pilibavičiūtė, virsianti poetiškąja Mūza, tvirtina, kad dukrelė Amanda ją stebina kiekvieną dieną. O Tomas Pavilionis, šokio operoje įgarsinantis Tėvą, namuose yra mažojo Tomuko tėtis, prisiekęs sau niekada nekelti rankos prieš savo sūnų.


Justina Gringytė ir Gustas


Kol nebuvo Gusto, kuriam dabar dveji metukai ir trys mėnesiai, abejojau, ar išvis turiu motinystės instinktą. Bet gimus Gustui, pasaulis apsivertė kardinaliai. Esu dėkinga likimui, kad man tokią didelę dovaną įteikė. Smagu kartu su sūnumi atrakcionų parkuose suptis, čiuožti nuo kalnelių ir bėgioti, važinėtis mažais traukinukais… Apskritai pati geriausia meditacija man yra pažvelgti į savo vaiko akis.


Gustas – linksmas, imlus, energingas; tikras berniukas, negailestingai ištaškantis visas pakeliui surastas balas. Šiuo metu jam labai patinka viskas, kas susiję su medicina: daktarai, švirkštai, pleistrai… Bet mano profesija irgi atrodo įdomi , jis žino, kad mama dainuoja. Kai po koncerto ar spektaklio grįžtu namo su glėbiu gėlių, iškart kviečia močiutę jas kuo greičiau pamerkti. O jeigu grįžtu kitą dieną ir be gėlių – klausia, kur gėlės ir kodėl mano lūpos neraudonos…


Pati turiu absoliučiai fenomenalią mamą, kuri man yra didžiausia atrama. Ji su Gustu buvo nuo pirmosios jo gyvenimo minutės. Mes irgi pasiskaitom įvairių autoritetų straipsnių, bet anaiptol nelaikau savęs „supermamyte“. Juokinga, kai trijų mėnesių kūdikis sodinamas ant puoduko arba vienerių metų vaikas lanko keturis būrelius: tai, atleiskite, panašu į dresuotų gyvūnėlių cirką. Ar tėvai patys visiškai nebepasitiki gebėjimu savo vaikus neforsuodami ko nors išmokyti?

‎ 
Ar viską leidžiu savo vaikui? Jeigu jis mėto daiktus į televizorių, jam to neleidžiu, nes nežadu dėl jo užgaidų pirkti naujo televizoriaus. Vaikas turi suprasti žodį „negalima“. Kadangi mes visi trys dažnai apsistojame ten, kur esu kviečiama dainuoti, o laikinuose būstuose tegalime patraukti pavojingiausius vaikui daiktus, žodis „negalima“ mums tampa dar reikšmingesnis.


Bet į buitį žiūrime kūrybiškai. Savo namuose Vilniuje remonto turbūt dar ilgai nedarysime, nes ant tapetų su tušinuku Gusto nupiešti katino ūsai man gražu – nematau tame tragedijos. Žinoma, paaiškinu, kad ant popieriaus lapo piešti patogiau, negu ant sienų… Ir sūnus tai supranta. Bet ir aš suprantu, kai jis iš smalsumo atlupa gabalą grindjuostės, o paskui savo vaikiškais įrankiais bando ją „sutaisyti“.


Aistė Pilibavičiūtė ir Amanda


Mano dukrelei Amandai ką tik suėjo vieneri. Ji stebina mane kiekvieną dieną. Dabar laukiam pirmųjų žingsnių ir džiaugiamės, kai ji trumpam atsistoja ant sofos ir juokdamasi griūva… Mums, tėvams, tai atrodo kaip stebuklas. Kiekvieną smulkmeną norisi fotografuoti, dalintis, filmuoti.
Manoji Amanda – protingų rudų akių, gudri ir labai išdykusi. Ir dar – išraiškinga, artistiška, vulkaniško temperamento, nuolat reikalaujanti dėmesio. Bet tuo pačiu ir linksma. Tokio amžiaus vaikai mielai pamėgdžioja suaugusius: aš namie darau kvėpavimo pratimus su šiaudeliu – ir ji tą patį mėgina…


Mane Amanda išmokė kantrybės, emocinio susitvardymo. Dar – nieko nebijoti ir džiaugtis šia akimirka. Kai man kiša straipsnius apie tobulą vaikų auginimą, prisimenu, kad žmonija išgyveno karus, badus ir marus – yra šalių, kur tai vyksta iki šiol. Lietuvoje dabar susiformavęs vaiko kultas, tačiau nemanau, kad vaikai turėtų vadelioti savo tėvų gyvenimus. Juk vaikui užaugus, jam tėvų globos nebereikės, o savo karjeras atžaloms paaukoję tėvai jiems taps našta.


Į būrelius savo dukrelės dar kūdikystėje užrašyti neskubu, nes jos poreikiai ir valia man svarbesni už mano ambicijas. Ir ateityje nesieksiu sudėlioti dukters dienotvarkės taip, kad joje neliktų jokios laisvos minutės. Lengviausia tėvams yra vaikus „spausti“ arba išvis jais nesirūpinti, o sunkiausia – atrasti protingą šių dviejų kraštutinumų balansą. Juk nuo visų sunkumų, kad ir labai norėdamas, vaiko neapsaugosi: jis turi augti pasaulyje, o ne utopiniame „burbule“.

Tomas Pavilionis ir Tomas jaunesnysis


Su Tomuku, kuriam dabar dveji metai ir mėnuo, sutariu puikiai. Sūnus savo begaliniu žingeidumu skatina ir mane daugiau sužinoti. Jis – nuostabus vaikas: labai ramus, draugiškas, nors charakterį parodyti irgi sugeba. Tačiau vakare užtenka užgesinti šviesą kambaryje, ir sūnus užmiega – tuo stebisi visi draugai.


Tomukas labai žavisi gamta: ypač myli visokius vabaliukus, boružėles. Namų akvariume plaukiojančių žuvų lotyniškų pavadinimų dar neištaria, bet juos išgirdęs teisingai parodo žuveles.  Bet kitaip ir būti negali, nes vaikai visko mokosi iš savo tėvų. Vakar patys buvome nustebę, kai radęs ant grindų nukritusį saldainio popierėlį, Tomukas pakėlė jį ir kaipmat nunešė į šiukšliadėžę. Be jokių prašymų…


Svarbiausia, man atrodo, išugdyti vaikui tikrojo žmogiškumo supratimą, kad jis gebėtų išlikti geru žmogumi nepaisydamas aplinkybių. Kad to reikia, matau stebėdamas operos pasaulio žvaigždes: dauguma jų, nepaisant pasiekimų, yra paprasti, šiltai bendraujantys žmonės, bet atsiranda ir nosį užrietusių, į kitus dainininkus iš aukšto žvelgiančių… Man tai atrodo nesuprantama. 


Kaip nepateisinu ir fizinių bausmių vaikams: esu sau pažadėjęs, kad šito niekada nebus. Mano kartoje, kiek esam kalbėjęsi su draugais, retas vaikas šeimoje to išvengdavo… Visgi prievarta nieko gero pasiekti neįmanoma. Ji tik atitolina vaikus nuo tėvų, ir pašalinti tos santykių ertmės užaugus nebepavyksta. 


Abu su žmona esame užimti žmonės: man repeticijos, spektakliai, koncertai, jai – paskaitos ir koncertai. Be senelių pagalbos būtų sunku… Tad sūnus mūsų šeimą visų pirma išmokė tiksliai planuoti savo laiką. Visgi kartais pamąstau, kad LNOBT galėtų įrengti specialų žaidimų kambarį darbuotojų vaikams – už tokią iniciatyvą, manau, daugelis artistų teatrui padėkotų.

Parašykite komentarą