Feliksui Matačinskui atminti

Matacinskas-m

Eidamas 82- uosius metus mirė ilgametis choro „Aidas“ choristas, dainavęs „Aido“ chore nuo pat choro įkūrimo dienos  – FELIKSAS MATAČINSKAS.  

Trumpa Felikso Matačinsko Dosje

1955 m. dalyvavo vyrų choro įkūrimo susirinkime. Choro „Aidas“ veikloje dalyvavo iki šiol.

Koncertavo maždaug 1500 kartų, choro repeticijose dalyvavo apie 4000 kartų. Su koncertais aplankė 16 užsienio šalių.

Gimė 1936 m. Krūmijų kaime (Alytaus r.) mažažemio ūkininko šeimoje. Pirmas iš dešimties vaikų.

Vaikystė ir paauglystė varginga. Teko padėti tėvams bei šeimai: vasaros metu dirbdavo pas ūkininkus, o rudenį ir žiemą lankė mokyklą.

1952 m. atvyko į Vilnių, kur įsidarbino statybos treste mūrininku. Dirbdamas mokėsi Vilniaus vakarinėje mokykloje, kurią baigė 1957 m.

Nuo 1964 iki 1990 m. dirbo Tarpmokykliniame statybos kombinate instruktoriumi-dėstytoju.

Nuo 1990 iki 2007 m., iki išėjimo į pensiją, dirbo restauratoriumi, restauravo Vilniaus arkikatedrą, bažnyčias ir kitus pastatus.

Apdovanojimai: suteiktas nusipelniusio statybininko Garbės vardas, apdovanotas Garbės raštais ir padėkomis.

 

Prisimename doc. dr. Algimanto Zybarto pokalbį su Feliksu Matačinsku, darytą 2015 metais:

Kokius ryškiausius prisiminimus Tau kelia vaikystė, paauglystė? Kada įvyko pirmieji susitikimai su daina?

Vaikystė ir paauglystė prabėgo vaizdingame Dzūkijos kaimelyje nedideliame tėvų ūkelyje. Tėvukas buvo darbštus, reiklus, gana griežtas. Nuo pat mažumės mane įtraukė į ūkinius darbus. Buvau vyriausias gausios šeimos vaikas: ganiau gyvulius, padėjau kituose ūkio darbuose, globojau savo jaunesnes sesutes ir broliukus. Tėvukai buvo balsingi: abu dažnai uždainuodavo liaudies daineles, gražiai giedojo, pamokydavo ir mane. Man, kaimo vaikui, didelį įspūdį paliko pirmas apsilankymas Daugų bažnyčioje: įspūdinga aplinka, vargonai, giesmės… Įsiminiau vienos giesmės melodiją ir pirmuosius žodžius: „Labanakt, Jėzau Kristau…“. Man taip patiko, kad tuo metu ganydamas kaimyno ūkininko gyvulius, traukdavau savo karvutėms „Labanakt, Jėzau Kristau…“. Nugirdo mano šeimininkas, apibarė, bet vėliau numojo ranka – juk piemenėlis nieko blogo nedarė.

Laikotarpis buvo neramus, dažnai į namus užsukdavo „stribai“, apylinkėje veikė partizanai. Pastarieji kai kada apsilankydavo ir mūsų namuose, kur būdavo gražiai priimami. Jie kartais užtraukdavo vieną kitą patriotinę dainą, kai kurias iš jų įsiminiau ir pats padainuodavau.

Koks gyvenimo tarpsnis buvo sunkiausias?

Sunkiausia buvo paauglystėje. Tėvai, kaip ir dauguma to meto ūkininkų, labai pergyveno žemės nacionalizavimo laikotarpį. Šeimai buvo paliktas nedidelis 0,6 ha žemės sklypelis. Šis plotelis, kruopščiai jį prižiūrint, sudarė gimdytojams minimalią galimybę išmaitinti gausią šeimą. Nors buvo sunku, bet dainos dažnai nuskaidrindavo nelengvą mūsų dalią. Vaikystėje, pajutęs dainos grožį, su tėvais, broliais bei seserimis, o kai kada ir su kaimynais, traukdavome ilgesingas liaudies dainas. Jos morališkai padėdavo ištverti gana sunkų gyvenimo tarpsnį. Visi laukdavome šeštadienio, kada ne tik uždainuodavome, bet vykdavo kita procedūra: šeimos švarinimasis. Tėvukas ir aš įkaitindavome keletą didokų akmenų, vėliau juos sudėdavome į didelį medinį kubilą, užpildavome vandeniu. Na, o tada, pradedant mažiausiais, tame kubile išsimaudydavome. O nuo pirmadienio vėl į kolūkį… Kai po vienerių metų „kolchozo“ darbų, tėvelis ant savo pečių parnešė visų mūsų uždarbį – pusę maišo nekokybiškų grūdų, nutariau iš kaimo patraukti Vilniaus kryptimi.

Kaip sekėsi Vilniuje?

Vilnius mane, nedrąsų 18-os  metų vaikinuką, pakerėjo savo didingumu: katedra, gausios bažnyčios, Gedimino pilies bokštas… Dar daug kur matėsi buvusio karo pėdsakai: sugriautos ištisos gatvės, gamyklos. Įsikūriau bendrabutyje pas statybininku dirbusį pusbrolį. Tapau mūrininko mokiniu. Vėliau gerai įvaldžiau mūrininko, po to restauratoriaus profesiją. Dirbdamas mokiausi. Verčiausi sunkiai, nes atlyginimas buvo kuklus, gyvenimo sąlygos nelengvos. Tačiau jaunystė, entuziazmas ir daina padėjo įveikti iškilusius sunkumus.

Kokie prisiminimai Tave sieja su pirmuoju „Aido“ vadovu maestro Juozu Vanagu?

1955 metų pradžioje netikėtai sužinojau, kad maestro J. Vanagas komplektuoja naują vyrų chorą. Išdrįsau aplankyti jauną pradedantį chorvedį. Priėmė mane labai šiltai, patikrino balsą ir palinkėjo: „Drąsiau, tikiu, kad būsi geras dainininkas!“ Šis palinkėjimas suteikė pasitikėjimo ir noro pradėti chorinio dainavimo kelią. Ir štai 1955 m. spalio 17 d. įvyksta pirmoji repeticija, į kurią susirinko 13 vyrų. Džiaugiuosi, kad tarp jų buvau ir aš. Padėtis sudėtinga: choras oficialiai neįkurtas, neturi patalpų bei rėmėjų. Bet jaunasis chorvedys toliau lankė įvairias įstaigas bei organizacijas burdamas naujus dainininkus. Ir štai 1955 m. lapkričio 13 d. sukviečiamas steigiamasis choro susirinkimas, kuriame jau dalyvavo 36 vyrai. Taip su J. Vanagu ir jo suformuotu vyrų choru pradėjau savo dainingos veiklos kelią. Man imponavo tai, kad maestro, nuo pirmųjų susitikimų su choristais, turėjo aiškų repeticijų planą, kad apie būsimų kūrinių repetavimą mus iš anksto informuodavo. Vadovas sudarė repeticijų tvarkaraštį dviems pamainoms (priklausomai nuo vyrų užimtumo). Negailėdamas savęs nemažą laiko dalį skyrė darbui su atskirais balsais, pratino dainininkus prie muzikos rašto. Prieš repeticijas gana dažnai duodavo paklausyti geriausių pasaulinės muzikos kūrinių. Jis siekė, kad pradedančiam chorui būtų techniškai įveikiami kūriniai. Maestro buvo įdomi asmenybė: visada reiklus sau ir kitiems, punktualus, energingas, kai kada gal kiek kategoriškas, diktatoriškas. Atmintyje įstrigo pirmoji 1960 metų choro kelionė už respublikos ribų, kai koncertavome Maskvoje ir Leningrade. Tada choras vadinosi Liaudies ūkio tarybos vyrų choru, buvo sutvirtėjęs ir sugebėjo koncertuoti tuometiniuose didžiausiuose Sovietų sąjungos miestuose. Labai pergyvenau, kada 1961 metais kilo nesutarimų tarp maestro ir dalies dainininkų. Išėję choristai susibūrė į vyrų chorą, vėliau pavadintu „Varpas“. Ši aplinkybė turėjo ir teigiamą atspindį: šalyje atsirado du vienodo pajėgumo vyrų chorai. Įsimintini 1964 metai, kada Kultūros ministerijos kolegijos nutarimu mūsų kolektyvui suteikiamas pavyzdinio saviveiklos kolektyvo statusas, o choras pavadintas „Aido“ vardu. J. Vanagas iki 1976 metų, kol vadovavo chorui, sugebėjo telkti dainininkus, rengdamas turiningus koncertus įvairiose įstaigose bei organizacijose. Vyrams didelis stimulas buvo maestro organizuojamos gana dažnos pažintinės-koncertinės kelionės į kitas šalis. J. Vanagas suvaidino garbingą vaidmenį, propaguojant geriausius lietuvių bei užsienio autorių kūrinius.

Kuo ypatingi Tau buvo metai, kai chorui vadovavo prof. Algimantas Lopas?

Pergyvenau, kai 1976 m. chorą paliko maestro J. Vanagas. Tačiau A. Lopas buvo ne naujiena, nes chormeisteriu „Aide“ jis dirbo ilgus metus. Kolektyvas repetavo toliau, tęsdamas nusistovėjusias tradicijas, papildydamas repertuarą naujais kūriniais. Man patiko A. Lopo išradingumas, sugebėjimas kūrybingai dirbti su choristais, jo atsidavimas mūsų chorui. Po Nepriklausomybės atkūrimo daug kas keitėsi. Naujai atkurtos respublikos valdžia pirmiausia rūpinosi kaip įtvirtinti tai kas iškovota, todėl neturėjo laiko ir galimybių rūpintis saviveikliniais chorais. Netekus rėmėjų, materialinės paramos, A. Lopo, kaip ir viso kolektyvo, laukė didžiuliai išbandymai. Maestro, padedant aktyviausiems choristams, nepasidavė: gana ilgą laikotarpį dirbo be atlyginimo, vargo be nuolatinių patalpų, kovojo su kai kurių choristų skepticizmu. Labai gerbiu šviesaus atminimo maestro A. Lopą, garbingai pergyvenusį šį sunkų išbandymų laikotarpį ir išvedusį „Aidą“ į tolimesnes kūrybines platumas. Man įsimintini 1993 metai, kada po ilgų ieškojimų buvo pasiūlyta pereiti Krašto apsaugos ministerijos žinion. „Aidas“ įgijo nuolatinį rėmėją, tapęs Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės vyrų choru. Noriu paminėti savo kolegas dim. kpt. Romualdą Barauską bei tuometinį choro tarybos pirmininką Juozapą Giedraitį, kurių pastangomis choras įsijungė į ramovės meninių kolektyvų gretas. Chorui buvo sudarytos geros sąlygos repetuoti, kūrybiškai dirbti. Choras toliau įvairiomis progomis intensyviai koncertavo. Per 23 metus, kuomet chorui vadovavo prof. A. Lopas, nepraleidau nei vieno koncerto. Per tuos metus buvo sudainuota per 200 kūrinių. Visi mūsų koncertai buvo priimami nuoširdžiai. Ilgai kartu su visais liūdėjau, kai 1999 metais prof. A. Lopas dėl sveikatos problemų nebegalėjo toliau vadovauti „Aido“ bendruomenei.

Pastaraisiais metais chorui vadovauja prof. Tadas Šumskas. Kokie būtų Tavo pastebėjimai apie dabartinę „Aido“ veiklą?

Chorui pradėjus vadovauti energingam maestro T. Šumskui, kolektyvo gyvenimas suaktyvėjo. Tęsiant buvusio choro vadovo veiklą, be klasikinės tematikos, užsienio ir Lietuvos kompozitorių kūrinių, didesnis akcentas buvo skiriamas Lietuvos kariuomenės karių gyvenimo aktualijoms, patriotinės tematikos dainoms. Man imponuoja tai, kad maestro į vyrų choro repertuarą įtraukė nemažai savo kūrybos dainų, kad „Aidas“ tapo neatskiriama Lietuvos kariuomenės gyvenimo dalimi. Choro koncertinė veikla itin aktyvi – per metus surengiama apie 40 koncertų, kurie publikos šiltai priimami. Kiek aš suvokiu, repetuojamų kūrinių interpretacijos kūrybingos, paryškinančios kūrinio turinį bei nuotaiką. Galima pasidžiaugti, kad prof. T. Šumsko iniciatyva vyrų dainos įrašytos į 4 kompaktines plokšteles. Ir vis tik, mano nuomone, pastaruoju metu chorinėje „Aido“ veikloje jaučiamas tam tikras atoslūgis: veikla galėtų būti turiningesnė ir planingesnė, siūlyčiau didesnį dėmesį skirti atskirų balsų repeticijoms bei choristų pasiūlymams repertuaro bei organizaciniais klausimais. Gal reikėtų papildomai padirbėti su naujai atėjusiais dainininkais? Manau, kad šie mano pastebėjimai nemenkina kūrybingos prof. T. Šumsko veiklos.

Per ilgą chorinės veiklos laikotarpį Tau teko įsisavinti gana daug kūrinių. Ką galėtumei pasakyti apie choro repertuarą?

Neskaičiavau kiek kūrinių buvo choro repertuare. Gal apie 400-500. Esu choristas, neturintis meninio išsilavinimo, bet man labiausiai prie širdies sudėtingesni, meniškai vertingi kūriniai. Choro veiklos pradžioje dominavo smulkios lietuvių ir užsienio autorių dainos. Vėliau, bręstant choro vadovams ir choristams, buvo įsisavinamas gana sudėtingas repertuaras. Paminėsiu keletą muzikos šedevrų (kai kurie ir dabar yra choro programoje). Tai „Vergų choras“  iš G. Verdi operos „Nabucco“, „Medžiotojų choras“ iš K. M. Weber operos „Laisvasis šaulys“, A. Vivaldi kantata „Gloria“, A. Budriūno „Žvejai“, V. Klovos „Ave vita“ ir kiti. Vėliau, chorui perėjus Krašto apsaugos ministerijos žinion, ryškiau suskambėjo dainos, skatinančios patriotinius kariuomenės ir visuomenės jausmus. Man priimtina tendencija, kada choras pastoviai papildomas naujais gana sudėtingais kūriniais.

Gal galėtumei pakomentuoti, kaip Tau sekėsi įsisavinti sakralinės tematikos kūrinius?

Tik po Nepriklausomybės atkūrimo galėjome pradėti repetuoti sakralinius kūrinius. Aš laukiau tos dienos, nes esu tikintis ir mėgstu sakralinę muziką. Ir štai, 1993 metais „Aidas“ jau gieda Vilniaus bažnyčiose, arkikatedroje, kitose šalies bažnyčiose. Gana dažnai dalyvaujame renginiuose, kuriuose paminimi savo gyvybę už Tėvynę paaukoję partizanai, savanoriai, kariai. Lietuvos kariuomenės Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčioje tenka giedoti per šv. Mišias, Adventinio pobūdžio koncertus. Jaučiu vidinį pasitenkinimą, kad galiu dalyvauti šioje veikloje.

Dalyvavai visose choro koncertinėse išvykose į užsienio šalis. Gal galėtumei paminėti bent kelis labiausiai įsimintinus šių kelionių įspūdžius?

Koncertinių kelionių buvo daug, o įspūdžių dar daugiau. Jos nešė gana didelį koncertinį bei pažintinį krūvį. Svarbiausia, kad choras svečiose šalyse plačiai skleidė Lietuvos chorinę kultūrą, užmezgė naujus kūrybinius ryšius, įgijo naujų draugų. Kaip anksčiau minėjau įsimintina pirmoji 1960 metų išvyka į Maskvą ir Leningradą. Visi choristai džiaugėmės, kad koncertus gerai įvertino tuometinė publika, spauda ir radijas. Puikios buvo 1961 metų kelionės į Gruzijos ir Armėnijos respublikas bei 1964 metų kelionė į Lenkiją ir Čekoslovakiją. Mano nuomone, svarbu tai, kad choras, jau įgavęs „Aido“ pavadinimą, pirmasis iš mėgėjiškų vyrų chorų, atidarė vartus į Vakarus. Gražius įspūdžius paliko koncertinės kelionės į Vengriją, Turkiją, Graikiją, Bulgariją, Prancūziją, Rumuniją, Vokietiją. Labiausiai įsiminė 1997 metų kelionė į Italiją. Šios išvykos metu aidiečiai apžiūrėjo Vatikano muziejų, koncertavo Kapitolijaus salėje, Romos Panteone, šv. Petro aikštėje ir kitose vietose. Nepamirštamų įspūdžių choristai pasisėmė iš susitikimo su Šv. Tėvu Jonu Pauliumi II-uoju. Per audienciją Popiežius palaimino choro dalyvius, palinkėjo tobulėti dvasiškai. Audiencijos metu Popiežius netikėtai priėjo prie manęs, paspaudė ranką ir kažko paklausė. Pasimečiau… nieko neatsakiau. Dar ir dabar jaučiu karštą šventojo Popiežiaus ranką.

Esi ilgalaikis „Aido“ choro tarybos narys. Gal turi kokių nors pastebėjimų apie jos veiklą?

Kaip teisingai pastebėjai, jau ilgą laiko tarpą dalyvauju choro taryboje. Apgailestauju, bet savikritiškai turiu pastebėti, kad nepakankamai aktyviai dirba pastarojo meto taryba. Mano supratimu tai yra todėl, kad retai vyksta choro dainininkų susirinkimai, primirštos gražios tradicijos, trūksta diskusijų sprendžiant repertuaro, organizacinius bei kitus klausimus.

Jau treti metai, kai choras turi savo mėnesinį „Aido“ laikraštį. Gal galėtumei išreikšti savo nuomonę apie šį leidinį?

Tai, mano nuomone, unikalus reiškinys. Kiek žinau, Lietuvoje nė vienas saviveiklinis choras tokio periodinio leidinio neturi. Laikraštyje pastoviai nagrinėjama ne tik vyrų choro „Aidas“ koncertinė bei organizacinė veikla, bet taip pat supažindinama su šalies kultūrinio, kariuomenės gyvenimo aktualijomis, žymesniais įvykiais. Mes turime laikraštį, kuriame pastoviai pristatomi choristai bei vadovai, nepamirštant jiems reikšmingų datų. Dainininkams, ir ne tik jiems, atvertas kelias reikšti savo mintis chorinės veiklos tobulinimo ir kitais klausimais. Naudodamasis proga, noriu padėkoti „Aido“ laikraščio idėjos sumanytojui ir vyr. redaktoriui ats. plk. ltn. Povilui Šimkavičiui. Pastarasis, pasitelkęs „Aido“ metraštininką Arnoldą Kulikauską ir Tave, savo jėgomis, lėšomis, entuziazmu sugebėjo pasiekti, kad leidinys egzistuoja iki šiol. Gal vis tik tie, kuriems priklauso, pasirūpins oficialiu laikraščio finansavimu, maketavimu bei tiražavimu?  

‎                                 

 

Kalbėjosi doc.dr. Algimantas Zybartas, 2015 m.

 

Parašykite komentarą