Choro eilinio pamąstymai… apie Lietuvos 100-mečio Dainų šventės „Vardan tos…“ Dainų dienos repertuarą

 

 

Dainų dienos repertuarą vertinčiau

ketvertu su rieboku minusu

Kęstutis Burba

Chorų pasirengimas 2018 m. Lietuvos šimtmečio dainų šventei „Vardan tos…“ pasiekė, sportiniais terminais tariant, finišo tiesiąją. Choristai pilnai susipažino su gan sudėtingu repertuaru, kurį pateikė kolektyvams programos kūrėjai. Kažkaip keista, kad informacinėje erdvėje neteko matyti ar girdėti platesnio aptarimo apie repertuaro chorams parinkimą, chorų vadovų nuomonės ar pasisakymų. Manau, kad tai nėra normalu, nes, pvz., tokia „itin svarbi“ problema, kaip šaldyti ar nešaldyti embrionus, savaitėmis buvo aptarinėjama per radiją ir televiziją, o tuo tarpu unikalios dainų šventės – UNESCO paskelbtos žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldu – tradicijų išsaugojimo problemoms – nepaaiškinama ramybė ir tyla.


Todėl ryžausi pasidalinti kai kuriais samprotavimais dėl dainų šventės dainų dienos „Vienybė težydi…“ repertuaro. Manau, kad atidavęs 56 metus Vilniaus „VARPO“ vyrų chorui ir tuo pačiu metu beveik 30 metų giedojęs bažnytiniuose choruose „SKLIAUTAI“ (prie Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios) ir „AVE VERUM“ (prie Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios), nuo 1955 m. dalyvavęs visose respublikinėse dainų šventėse, turiu tam šiokią tokią teisę. Kadangi esu susipažinęs tik su repertuaru vyrų ir mišriems chorams, tai mano pastebėjimai liestų tik jiems skirtus kūrinius. Tai, kas labiausiai krito į akis. Jeigu manęs paklaustų dėl minėto repertuaro įvertinimo penkiabalėje sistemoje, tai vertinčiau jį ketvertu, tačiau su rieboku minusu. Priežastys būtų tokios.


1. Pasigendama laiko patikrintų paprastų (ne prastų!) lietuvių liaudies dainų. Dainų, kurias, kiek pamenu, dar mokykloje, Klaipėdoje, muzikos mokytojas A.Grudzinskas (smetoninių laikų mokytojas!) prilygindavo šaltinio vandenėliui, gaivinančiam sielą ir dvasią. Dar iš tų laikų prisimenu mokyklos chore dainuotas dainas „Vai žiba žiburėlis“, „Siuntė mane motinėlė“, „Atverk, motuše, vartelius“ ir kt. Šimtą kartų teisus maestro Donatas Katkus (buvęs Šv.Kristoforo orkestro vadovas) jau beveik prieš 10 m. „Lietuvos Ryte“ akcentavęs, kad Dainų šventė privalo būti švente ne tik jos dalyviams-dainininkams, bet ir publikai, kad būtų dainuojama su visa bendruomene, kad žmonės prisimintų tas dainas. Nes būtent per tai pajuntama tautos bendrystė. O tokiam bendram dainavimui kaip tik tinka tos nuoširdžios, melodingos, paprastos lietuvių liaudies dainos. Ir tai nesunkiai įmanoma įgyvendinti pasitelkiant šiuolaikines technines priemones (pvz., šviečiantys ekranai su dainų tekstais).


2. Repertuare reikia vengti kūrinių, kurie skirti konkursiniams projektams, vengtina į daugiatūkstantinio choro repertuarą įtraukti sudėtingai harmonizuotas dainas. Net graži liaudies daina gali prarasti savo pirminį žavesį. Vaizdingiau tariant, jei tyrą šaltinio vandenėlį papildyti stiprikliais, dažikliais, kvapikliais ir kt. ingradientais, tai toks gėrimėlis – tikrai ne iš gaivinančių.


Pvz., V. Augustino patobulinta lietuvių liaudies daina „Anoj pusėj Dunojėlio“. Kiek suprantu, greičiausiai šis kūrinys buvo parašytas kaip konkursinis, nes gerb. kompozitorius dalyvauja aibėje konkursų daugelyje užsienio šalių. Todėl šis sudėtingos muzikinės faktūros kūrinys nepaprastai įdomiai suskamba, kai jį preciziškai atlieka nedidelės sudėties (15-20 choristų) profesionalaus lygio kolektyvas, kaip pvz. Manado (Indonezija) ansamblis, kai girdi vos ne kiekvieno dainininko jaudinančiai subtilų balsą. Net atlikėjų judesiai ne tik neblaško klausytojo dėmesio, bet netgi papildo kūrinio prasmę. Ir viso to įdomumo, deja, nebelieka, kai klausaisi šio kūrinio, atliekamo jungtinio trejeto kolektyvų choro: viską nustelbia ir užgožia kažkoks beprasmis triukšmas. Todėl galima prognozuoti, kad ši daina, atliekama daugiatūkstantinio choro, nesuteiks malonaus jausmo nei choristams, nei, tuo labiau, publikai. Taigi, efektas bus nevertas dainininkų įdėto triūso. Matomai, dėl to nemažai pastabų buvo išsakyta „Dunojėlio..“ adresu viešo dainų dienos programos pristatymo ir aptarimo 2016 m. gruodžio 4 d. Vilniaus Mokytojų namų Didžiojoje salėje metu.

Šioje vietoje tenka pabrėžti, kad į tokių nepaprastų Dainų švenčių repertuarą neturėtų patekti laiko nepatikrintos dainos, eksperimentiniai, vienadieniai – vienkartiniai kūriniai. Apie vienkartinių daiktų vertę neverta, manau, čia aiškinti. Chorai tokių kūrinių savo repertuare tikrai nesaugos. Todėl kyla klausimas, ar pateisinama teikti programoje net 6 naujus kūrinius, sukurtus būtent Lietuvos Nepriklausomybės 100-mečio Dainų šventei? Ar ne geriau vienas, bet puikus ir patikrintas?

3. Neteiktini kūriniai, kuriuose be saiko kartojamas žodis LIETUVA. Ne veltui sakoma: “Neminėk švento vardo be reikalo“. Tas žodžio LIETUVA kartojimas „neskaniai“ atsiliepia visam kūriniui, nupigina jį iki banalumo. Čia paminėtina V. Miškinio „Lietuva“. Šios dainos nepriskirčiau prie pavykusių dar ir todėl, kadangi dainos tekstas įvilktas į muzikinį audinį, kuris visiškai nejaudina.


Kaip šioje vietoje neprisiminti kompozitoriaus J.Naujalio dainos „Lietuva brangi“, kur kompozitoriaus talento dėka dainos tekstas taip stipriai muzikiniai įdvasinamas, kad nebereikia daugkartinio žodžio LIETUVA minėjimo. Šio kūrinio dvasios poveikį galiu paliudyti savo prisiminimu, kai „VARPO“ choro išvykos į Turo miestą (Prancūzija) metu per koncertą pilnutėlėje miesto teatro salėje dainą „Lietuva brangi“ teko kartoti net du kartus (!). Publikai, kuri pirmą kartą girdėjo lietuvišką žodį!


Ir tokių dvasią ir širdį gaivinančių dainų apie mūsų kraštą kiekvienas iš mūsų išvardintų tikrai ne vieną. Puikių kūrinių nuskambėjo televizijos projektuose „Lietuvos balsai“ ir „Chorų karai“. Dar ir šiandien šiurpuliukai pagauna, kai prisimeni jungtinio choro kartu su solistu sudainuotą Vytauto Šiškausko „Mūsų čia žemė“. Daina taip uždegė dainininkus, kad pasijusta lyg „šimtas balsų – viena širdis“. Dainos tekste nė karto nepaminėtas Lietuvos vardas, bet nepaprastai prasmingi Petro Dimšos dainos žodžiai persmelkia tokia galinga įtaiga, jog ištariant kiekvieną dainos eilutę, mintyse tuoj pat jaudinančiai iškyla būtent mūsų Tėvynės vaizdai, mūsų Lietuvos paveikslas. Štai ką reiškia muzikos ir žodžių vienovė!

Prie tokių dainų priskirtina Reg. Šilinsko daina „Mano žemė Lietuva“. Galima tik įsivaizduoti, su kokiu džiaugsmu ir pakilimu šią dainą dainuotų (pritariant orkestrui) ne tik daugiatūkstantinis choras Vingio estradoje, bet ir susirinkusi dar didesnė daugiatūkstantinė publika. Štai ko pasigendama Dainų šventės repertuare.


Tenka tik apgailestauti, kad repertuare neatsirado vietos tikrai gražiai mūsų tautos šviesuolio Vydūno parašytai dainai „Lietuva, brangi šalelė“ (aranž. Vyt. Juozapaičio). Tuo pačiu būtų atiduota pagarba Vydūnui, kurio gimimo 150-metis švenčiamas 2018 metais.


4. Manau, kad įtraukimas į repertuarą dviejų dainų lotynišku tekstu (V.Augustino „Cantate Patriae Canticum Novum“ (Tėvynei giedu naują giesmę) ir A.Kačenausko „SALVE“ (Malda už Tėvynę) nėra pateisinamas. Vietoj vienos iš jų būtų žymiai prasmingiau, jei į programą būtų įtrauktos po vieną dainą mūsų likimo sesių – Latvijos ir Estijos, kurios kartu su mumis švenčia savo valstybingumo šimtmetį. Ar nebūtų buvę gražu tokia proga padainuoti pvz. „Pūt, vejiņi“ ir „Mui Saama on minu arm“ (Mano Tėvynė yra mano malonė)? Juolab, kad daugeliui dainininkų minėtos dainos yra žinomos ir jų atlikimui jokių problemų tikrai nekiltų.


5. Gal programa vyrų chorams ir silpnoka, tačiau ir vyrų chorų jau mažoka, ir jų pajėgumai toli gražu nebe tie, kokie buvo prieš 5 ar 10 metų. Ir visgi vyrų chorų repertuarą galėjo papuošti pvz. lietuvių liaudies daina „Berželio vainikas“ (aranž. A. Čiplys) arba E. Kučinsko „Teka saulutė rytuose“.


6. Visiškai nepriimtina, kai į repertuarą įtraukiami kūriniai (gal tiksliau būtų juos įvardinti „dariniais“) visiškai netinkantys Dainų šventei. Prie tokių priskirčiau A. Mamontovo „Geltona, žalia, raudona“. Jau anksčiau paminėtame repertuaro aptarime nieko gero nebuvo pasakyta apie šį kūrinį (tebūnie!), tik gerb. prof. V.Miškinis prasitarė, kad „yra linijų, kurios nieko nesako“. Ar ne per švelniai pasakyta?


Apie kokias „linijas“ galima kalbėti, kai kūrinio tekstas farširuotas tokiais „vaizdzialiais“, kaip …žiūrintys į dangų… svetimų namų lange… ieškantys ten ženklo…. suklaidinti žmonės… ….su kūdikiais ant rankų…laukiantys malonės… išdegę laukai…??? Ir tokie apokalipsiniai vaizdiniai sutraukomi, įterpiant konvulsingus klyktelėjimus …geltona…žalia… raudona…


Tokio teksto autorius (ar autoriai) turėjo būti gilioje dvasinėje depresijoje, kad pieštų tokį apokalipsės paveikslą. Bet prie ko čia Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio pagerbimas? Prie ko čia 100-mečio Dainų šventė? Juk tai geriausiu atveju nevykęs papokštavimas, kaip žmonės pasakytų tokiais atvejais. Todėl labiau negu keista, kaip galėjo į repertuarą patekti toks kūrinys, kurį buvo priversti keiksnodami (švelniai tariant) mokytis niekuo neprasikaltę choristai? Iš nugirstų pastebėjimų spėjamos tokios šio akibrokšto versijos:


a) kūrinys pateko į repertuarą kūrybinei grupei-programos kūrėjams nežinant,
b) programos kūrėjai buvo pervargę,
c) programos kūrėjus „pagavo ant kabliuko“ kūrinio patriotiškų spalvų pavadinimas.

Aš linkęs tikėti versijomis „b“ arba „c“. Neįsivaizduotina, kad niekas nepasidomėjo kūrinio tekstu, neskaitė jo. Tai tikras pervargimo požymis.


Štai dėl ko repertuaro įvertinime atsirado riebus minusas. O tą minusą panaikinti yra labai paprasta. Juk kiekvienas padarome gyvenime vienokią ar kitokią klaidą. Ir tikrai yra garbinga tokią klaidą pripažinti ir ištaisyti. Taigi, jeigu Dainų dienos programos kūrėjai ir rengėjai gerbia save ir gerbia daugiatūkstantinę choristų šeimą, besiruošiančią 100-mečio Dainų šventei, tai, tikiuosi, suras savyje jėgų iš dainų repertuaro išimti visiškai netinkantį Dainų šventei kūrinį „Geltona, žalia, raudona“. Juk 100-mečio Dainų šventė – ne apokalipsė!


O šio kūrinio autoriams turėtų būti paaiškinta, kad jie paprasčiausiai ne į tas duris pataikė. Kaip pasakytų kompozitorius Alg. Raudonikis, toks kūrinys turbūt galėtų egzistuoti. Juk yra įvairių TV serialų, TV pagalbų, kur tiesiog skanaujama ir mėgaujamasi degradavusių asmenų nuopolio realijomis, kur apstu tokių su geltonai-žaliai pamuštais paakiais, kur ir kraujas raudonas liejasi pakankamai laisvai… Tai tokiems vaizdams „sustiprinti“ minimas kūrinys galėtų teikti ypatingą foną. Net klyktelėjimai …geltona…žalia…raudona… čia, manau, pasiteisintų.

Parašykite komentarą