Choro eilinio mintys po Lietuvos Vakarų krašto dainų šventės

Kęstutis Burba

 

 

Ir visgi…

Puikių įspūdžių, patirtų Klaipėdoje, Lietuvos Vakarų krašto dainų šventėje, paskatintas, visgi nutariau sureaguoti į kai kurias chorų profesionalų išsakytas mintis dėl „choro eilinio pamastymų“.

Visų pirma, pasijutau sutrikęs jau vien dėl to, kad į eilinio choristo rašinį atsiliepė garbūs asmenys, aukodami savo brangų laiką. Žemai lenkiu galvą prieš juos. Tačiau kai kurios gerb. oponentų pareikštos mintys visgi reikalauja paaiškinimo, kad likčiau  teisingai suprastas.

Nustebino gerb. R. Viskantaitės užuomina, neva tokiu rašiniu aš išreiškiau nepagarbą šventės organizatoriams, suprask, tuo pačiu chorvedžiams, chorų vadovams.  Tai visiškas nesusipratimas, nes kas jau kas, tačiau būtent visa minėtų asmenybių plejada nusipelno didžiausios pagarbos, kadangi jų darbo, dažnai menkai įvertinamo, dėka yra palaikoma tautos dvasinė sveikata. Kas gali būti labiau už tai svarbesnio ir kilnesnio? Kaip čia neprisiminti mūsų tautos šviesuolio Vydūno sakymo, kad tautai išlikti yra tuo didesnė tikimybė, kuo daugiau tautos individų taurėja. O taurumą ugdo būtent menai, muzika, t.t. ir chorinis dainavimas.

Turiu pasakyti, kad savo pamąstymuose, orietuotuose ateitin, neturėjau nė menkiausios minties, jog reikia šiandien kažką keisti dabartiniame repertuare. Repertuaras visumoje yra daugiau-mažiau geras, tik vienas kūrinys, į kurį atkreipiau dėmesį – tarsi šapas geros sriubos lėkštėje. O šapą išmesti iš lėkštės juk niekada nevėlu. Keturių valandų trukmės Dainų dienos programoje išmesto iš jos „šapo“ niekas net nepastebėtų, o programai išeitų tik į naudą.

Gaila, kad iš gerb. oponentų nebuvo jokios reakcijos į užuominą, kaipgi prasmuko į programą tas „šapas“, vadinamas „geltona, žalia, raudona“. Nesinori patikėti kai kurių mano dainos bendražygių-bendraminčių sakymais, jog ir čia „suveikė“ privatūs interesai, pamynę viešuosius, visuomeninius. Jeigu čia, sakyčiau, sakralinėje erdvėje, yra galima kas nors panašaus – tai jau tikra tragedija!

Gerb. R.Viskantaitė į priekaištingą klausimą „kodėl choro eilinis nesugebėjo to parašyti anksčiau “pati tekste ir atsako, tvirtindama: „nepabandžius – nesužinosi“. Taigi, tam reikalingas trumpesnis ar ilgesnis laiko tarpas. Juk negalima kaltinti naujo lėktuvo bandytojo, kad jis išryškėjusius skrydžio metu nesklandumus aprašė pavėluotai, nes to jis nepadarė lėktuvui esant dar brėžiniuose. Nejaugi simfoninio orkestro vadovas, gavęs visai naujo kūrinio orkestrui partitūrą, tuoj pat gali, net „nepačiupinėjęs“ to kūrinio realybėje, teikti savo pastebėjimus? Negalima atmesti ir Lemties įtakos, kuri lyg pašnibžda padaryti tai būtent šiandien… O apskritai, kaip toje dainoje: viskas gimsta pačiu laiku… tik  mirštama per anksti. Todėl, kaip sakoma, geriau vėliau negu niekad. 

 

 

2

Pilnai sutinku su Lietuvos chorų sąjungos prezidentės gerb. R. Gelgotienės mintimis dėl skirtingų nuomonių derinimo būtinybės, kompromiso paieškos. Betgi būna  atvejų, kai kompromisas neįmanomas dėl akivaizdaus nesuderinamumo. 

Nėra priimtina gerb. R.Viskantaitės nuostata, kad „jei ir nepatiko man kai kas, teko visus kūrinius pamilti ir išmokyti choristus“. Kaip galima pamilti tokį vadinamą kūrinį kaip „Geltona, žalia, raudona“, kuris savo apokalipsiniais vaizdais yra aiškiai netinkantis 100-mečio dainų šventei? Ir versti per prievartą pamilti tą kūrinį choristus, žinant, kad per prievartą mylimas nebūsi? Ar tai tokia pagarbos choristams išraiškos forma? Ir kam tas raminimas, kad choras tik pritars, dainuos autorius? Manau, kad tokiu atveju apie pritarimą nederėtų kalbėti apskritai, pasakant griežtą NE niekalui. Šioje vietoje pasigendama chorvedžių solidarumo, nes nesu girdėjęs nė vieno palankaus atsiliepimo minėto kūrinio atžvilgiu. O autoriui juk neatimama teisė atlikti savo kūrinį kur nors prie laužo, gitarai pritariant.

‎    

Tuo pačiu lieku prie nuomonės, kad Dainų šventė nėra tinkama vieta abejotiniems eksperimentams. Todėl principas, kurio laikėsi (jei neklystu) didysis kompozitorius Vivaldis, „leisdamas“ į gyvenimą gerai patikrintus savo kūrinius, mano galva yra priimtinas ir teisingas.

Atsiprašau gerb. oponentų, jeigu kai kur per smarkiai paleidau žirgą (minties) į lankas.

Linkiu geriausios kloties, ryžto ir ištvermės visiems dainų švenčių tradicijų puoselėtojams, tautos dvasios sveikatintojams, kadangi tik Jūsų pastangomis, manau, galima atsispirti pseudokultūros platintojams, vamzdininkų ir bunkerininkų apologetų asmenyje. Ar tai normalu, kai visuomeninis transliuotojas daugiau laiko skiria socialinių tinklų pliurpalų aptarimams, pilvinimo bei skrandinimo virtuvės ypatumams, kai net loterijos „Keno Loto“ ir „Jėga“ gauna kasdien po 2-3 minutes eterio laiko, o tuo tarpu mūsų šalies pasididžiavimui – artėjančiai 100-mečio Dainų šventei – dėmesys kaip vargšei podukrai?

   

 

Parašykite komentarą