Choro dirigentui Adolfui Driukui – 90!

Šiandien, gruodžio 18 dieną, džiaugiamės galėdami pasveikinti choro dirigentą, pedagogą, Utenos miesto Garbės pilietį Adolfą Driuką (nuotr.) garbingos sukakties – 90-mečio – proga. Choras.lt skaitytojams – Rasos Milerytės pasakojimas:

Muzika A. Driuką lydi nuo vaikystės. „Mano mamytė kokį balsą turėjo… Seserys dainavo. Brolis akordeonu grojo. Muzika – šeimos genas. Kaime kai augau, pirmasis mano instrumentas buvo armonika peterburgska, tėtis 1938 m. nupirko, man tada buvo 10 metų. Kai rusai vijo vokiečius, vokiečiai užėjo ir pasiėmė ją. Tada tėvai nupirko akordeoną. Vėliau, tarnaudamas kariuomenėj, išmokau groti fortepijonu, triuba. O kaime tai dievuliau, kaip grodavau. Ir šokiuose, ir gegužinėse. Tarybiniais metais naktį girti skrebai atvažiuodavo ir liepdavo, kad jiems grotume. Naktiniai ateidavo, labai retai, jie nedarydavo nieko blogo, bet vis tiek bijodavom. Jie drausdavo skrebams groti. O skrebai mus išvežti norėjo 1948 metais, bet nepagavo. Mūsų apylinkės seniūnas buvo labai geras, Vytautas Vitkauskas, nakties metu atbėgo ir pasakė, kad atvažiuoja mūsų išvežt. Kaip nėrėm tada… Ir kitus labai slėpėm“, – vaikystės ir jaunystės dienas A. Driukas mena, lyg viskas būtų vykę vakar.

A. Driukas keliasi 6 valandą ryto, miegoti eina vidurnaktį, visą dieną dirba. Sunku įsivaizduoti, kiek naujų kūrinių užgimė, gyvenant tokiu tempu. „Neturiu laisvalaikio. Pareinu namo ir rašau partijas, kontrabosui dabar reikia, fortepijono akompanimentą turiu parašyt rytojui. Keturis kolektyvus reikia apeiti, chorui repertuarą paruošti. Niekur neskubu. Labai mėgstu žvejoti, kai atsiranda laiko, bet man nekimba. Šiemet dar nežvejojau, nebuvo laiko, – šitaip pasakoja apie laisvalaikį. – Aš ir medžiotojas, bet mane kolektyvų nariai bardavo, kad žudikas, netinka man, tai mečiau. Esu šerną nušovęs, septynis briedžius. Stirnų nešaudavau. Jos tokios gražios, negi šausi dėl mėsos? Tyčia šaudavau pro šalį.“

Pirmasis jo kaip muzikanto darbas buvo armijoje, šešioliktoje divizijoje. Po armijos norėjo įsidarbinti Molėtuose, tačiau ten jo nepriėmė. Išvyko į Kupiškį. „Ten turėjau vaikų chorą, „Elektros tinklų“ vyrų ir moterų chorą. Radeikių kolūkio, medicinos darbuotojų chorą. Va čia tai buvo darbo. Nebuvo nė vieno specialisto, reikėjo visus išmokyt.“ Šiuo metu A. Driukas vadovauja tremtinių ir politinių kalinių mišriam chorui „Ainiai“, vyrų vokaliniam ansambliui „Aukštaičiai“, styginių kvartetui „Arcato“.

Šiandien A. Driukas – gerbiamas žmogus, branginamas menininkas, jo nuopelnai pripažįstami ir tinkamai įvertinti, tačiau taip buvo ne visada. Ne tik Molėtuose teko pasijausti nereikalingu. Nors greitai pakeičia temą patikindamas, kad praeities sunkumai jo nebeslegia, matyti, kad tam tikras akimirkas prisiminti visgi sunku. Kažkodėl A. Driuko sovietiniais metais nemėgo ir Utenos rajono valdžia: mokėjo mažus pinigus už vadovavimą Utenos kultūros centrui (o darbo čia buvo nepaprastai daug – ne tik dokumentų tvarkymas, švenčių, renginių organizavimas, bet ir ansamblių konsultavimas, skyrių meno kolektyvų lankymas prieš rajonines dainų šventes, kur A. Driukas akompanuodavo akordeonu, suteikdavo metodinę pagalbą), už vadovavimą dainų ir šokių liaudies ansambliui (paties įkurtam) nemokėjo visiškai, nuolat išreikšdavo nepasitenkinimą jo darbu, liepdavo aiškintis dėl įvairiausių nebūtų dalykų, nevertindavo nė didžiausių pastangų… „Jie neatjautė mano darbo. Vis tiek dirbau, parodžiau, koks aš esu, kad svarbiausia man ne pinigai. Lietuvoj buvo tik trys dainų ir šokių ansambliai rajoniniuose kultūros namuose – Telšiuose, Jonavoje ir Utenoje. Vienas iš vadovų man pasakė: „Nepamainomų nėra, negalvok, Driukai.“ Ir tuomet 1968 m. aš išėjau“, – pasakoja A. Driukas. Dainų ir šokių ansamblis, tuo metu minėjęs dešimtmetį, suiro: neatsirado norinčių ir galinčių perimti Maestro kūrinį. O gaila – ansamblis tuo metu jau buvo pagarsėjęs ir Lietuvoje, ir už jos ribų, veltui nuėjo jam sukurti įdėtos neišmatuojamos pastangos: A. Driukas apmokė kiekvieną ansamblio narį, o kad galėtų mokyti kitus, pačiam teko išmokti ir kankliuoti, ir birbyne, lumzdeliais, daudyte, skrabalais, ir kitokiais instrumentais groti. A. Driukui išėjus, iš Kultūros namų dingo jo pirkti instrumentai.

Kuo Maestro neįtiko tuometinei valdžiai? Sunku nuspėti. Šiuo atveju, ko gero, vaidmenį atliko liaudies priešo etiketė – A. Driukas kilęs iš pasiturinčių ūkininkų šeimos, jo tėvas jaunystės dienas praleido Amerikoje, šeima vos išvengė trėmimo į Sibirą, o dar ir slapstė kitus…

Sakoma, kad jei vienos durys užsiveria, kitos jau laukia atidarytos. Utenos kultūros centrui nereikalingą talentingą asmenybę išskėstomis rankomis priėmė „Utenos elektros tinklai“, pasiūlę vadovauti įstaigos meno kolektyvams, paskyrę nemažą algą ir sudarę tinkamas darbo sąlygas. Paskui A. Driuku susidomėjo „Utenos trikotažas“: „Kaip ten mane mylėjo“, – atsimena su nostalgija balse. Prasidėjo chorų, ansamblių kūrimo laikas, kelionės į įvairias šalis, konkursai ir prizinės vietos, dar daugiau konkursų ir prizinių vietų… Kas tuomet buvo sunkiausia? „Sunkiausia buvo ne išmokyti juos groti, bet sudominti ir išlaikyti susidomėjimą, įtraukti juos. Man sekėsi, nes buvau linksmas. Ir dabar durnius esu, – juokiasi A. Driukas. – Grodavo pas mane jaunimas. Kviečiausi moksleivius, nes ko tuos senius beišmokysi?“

Aš nesu kompozitorius, esu priverstas juo būti. Ne iš gero. Nėra kūrinių, tai ir rašau juos. Iš įkvėpimo, – sako paklaustas, ar kūrybai reikia įkvėpimo. O kuris gi kūrinys jam pats mylimiausias? – Negaliu išskirti vieno. Man visi patinka, visus myliu. Nerašau bet kaip, nerašau bet ko. Rašau tokią muziką, kuri patiktų publikai, kuri turėtų vertę. Jei atsistoja, palydi plojimais, vadinasi, patiko. Dabar turiu labai šaunią solistę E. Barzdienę. Mus net bažnyčioje su ovacijomis palydi“, – džiaugiasi.

Adolfas Driukas – labai šviesus, šiltas, entuziastingas, profesine prasme aistringas žmogus, galintis papasakoti tiek vyresniosios kartos atstovams, tiek jaunimui daug įdomių dalykų. Jo gyvenimas, pasaulėžiūra, neišsenkantis humoro jausmas – pavyzdys ir paskatinimas dar tik ieškantiems savo kelio.

 

Šaltinis: www.utenoszinios.lt

Parašykite komentarą