CHORAS „VIVA VOCE“ grįžo iš JAPONIJOS!

 ‎

Iš Japonijos, po šešiolika dienų trukusios koncertinės kelionės, namo sugrįžo daugelio tarptautinių chorų konkursų nugalėtojas, Vilniaus B.Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos choras „VIVA VOCE“ su vadovais Virginija ir Raimondu Katinais, bei koncertmeisteriu Dainiumi Jozėnu. Apie šią kelionę pasakoja vienas iš choro vadovų R. Katinas (nuotr.):


Tai buvo pati tolimiausia, ilgiausia ir nebejotinai turiningiausia choro išvyka. Turės prabėgti nemažai laiko, kol viską susidėliosime į atminties „stalčiukus“, nes dar ir dabar vienas po kito iškyla nemažai tarsi jau spėtų primiršti įspūdžių, užplūsta naujai prisimintos akimirkos, skoniai, spalvos. Norėčiau dar kartą padėkoti Japonijos ambasadai Lietuvoje už nuoširdų dalyvavimą parengiant mūsų išvyką, už tai, kad kiekviena minutė nuostabiojoje šalyje buvo turiningai užimta.


Geografija

Atskridome iš Helsinkio į Tokijo Naritos oro uostą. Dvi dienos Japonijos sostinėje. Pirmasis priėmimas pas didžiausios Tokijo miesto Otos seniūnijos – tai pusantro Vilniaus tiek pagal plotą, tiek ir pagal gyventojų skaičių – merą. Džiugiai nustebome, kaip greitai ir puikiai panelės „pagavo“ visiškai naują japoniško elgesio ir bendravimo tradiciją, stilių.


Po poros dienų – valanda skrydžio iš Tokijo į Hačidžio salą, pagrįstai vadinamą Japonijos Havajais. Juodo smėlio (visiškai juodo!) paplūdimys, maudynės Ramiajame vandenyne, juoda sustingusios lavos vandenyno uolėta pakrantė (kam teks – gerai žiūrėkite po kojomis) ir gamta, neregėta gamta, vaizdų vaizdeliai! Įspūdingas priėmimas ir vaišės pas miesto merą. Kas vakarą japoniška pirtis, vadinama onsenu. Tai gerokai šiltas baseinėlio vanduo iš žemės gelmių po žydru dangumi, aplinkui dideliais žiedais žydintys krūmai bei pakalnėje ramiai tyvuliuojantis Ramusis vandenynas. Ir aišku, choras VIVA VOCE.


Vėl sugrįžtame į Tokiją. Mieste jaučiamės jau gerokai drąsiau. Kitą dieną garsusis japoniškasis Šinkansenas – greitasis traukinys, kuriame, regis, lova Lazdynų penkiaaukštyje siūbuoja labiau, nei šis, lėkdamas virš 300 km per valandą greičiu, atvežė mus į Tojohaši miestą. Tai bemaž 400 tūkst. gyventojų turintis miestas, kuriame yra garsiausias, Japonijoje pirmaujantis Technologijų universitetas. Labai mielas miesto meras surengė priėmimą 13-tajame savivaldybės aukšte, svečiams priimti skirtame restorane. Tai reikėjo pamatyti! Tarp nenusakomai gausių japoniškų vaišių skambėjo lietuviškos ir japoniškos dainos.


Nagoja – trečias pagal dydį Japonijos miestas – 2,3 mln., o su priemiesčiais ir priemiestukais – visi 10 mln. gyventojų. Šalia kitų miesto įžymybių, kaip dera, aplankome mokyklą, kurioje mokėsi Pasaulio tautų teisuolis Čijune Sugihara. Šalia neseniai atidengtos jam skirtos skulptūrų kompozicijos skamba japoniška „Fiuriusato“ („Gimtinė“) ir labai artima lietuviška „Lietuva brangi“. Regis, ten susirinko visa miesto valdžia – daug vienodai kostiumuotų, orių vyrų. Rimtis nebuvo dirbtinė, o susitikimo dvasia, nežiūrint kalbų skirtumo, tvyrojo labai nuoširdi.


Nebuvai Kiote – nematei Japonijos. Taip sako patys vietos gyventojai. Paslaugusis autobuso („Toyota“!) vairuotojas, vardu Takeši, veža mus į senąją Japonijos sostinę Kiotą. Pro langus pasimato istorinė, tik TV matyta Japonijos senų senovė. Riesti stogai ir šimtamečiai nykštukinių medelių sodai. Neįtikėtina – mes čia! Visus apima kažkoks neįprastas „japoniškas“ jausmas. Kiote būsime pustrečios dienos! Laikas prabėgo labai turiningai, bet keleriopu greičiu.


Judame toliau. Geografiniu auksiniu Japonijos centru vadinama Gifu prefektūra (savivaldybė) su sostine – taip pat Gifu miestu. Malonus pabendravimas su miesto meru – ir į autobusą. Japoniškas kaimas. Kiemeliai, maži vienaaukščiai nameliai ir išpuoselėti tradiciniai mažaūgiai medeliai bei krūmai aplinkui. Persimonų sodai ir nematytos šių vaisių džiovyklos. Iš visų kiemų tvieskia oranžinės iškabintų vaisių “sienos”. Kitaspalvis, nematytas pasaulis.


Kelionės laikas rieda link pabaigos. Laukia tėvai ir ypač… mokytojai mokyklose… Paskutinis “taškas” – Pasaulio tautų teisuolio Čijunė Sugihara gimtasis miestas, Japonijos mąstais – jaukus miestelis Jaocu. Pasaulio tautų teisuolio muziejų, kurį aplankėme, aplinkui gaubė šįmet, kaip labai reta, antrą kartą pražydusios sakuros. Mus lydėjusi japonė gidė pašmaikštavo – jos pražydo mėlynakių šviesiaplaukių lietuvaičių garbei. Mat, Jaocu – vieta, kur lietuvių menininkai kartas nuo karto pasirodo, kur lietuvius, matėme, tikrai myli ir gerbia. O miesto meras, pasikvietęs chorą į susitikimą merijoje, kelis kartus buvęs Lietuvoje (ir tai aiškiai jutome bendravime), iš dovanoto Lietuvos nuotraukų albumo bemat parodė: Vilnius, Kaunas, Trakai – visur būta.


Nors apie koncertus rašysiu vėliau, negaliu nepaminėti – po koncerto Jaocu salėje ašaros sutvisko ne tik daugelio pilnos didžiulės salės klausytojų akyse, bet ir pačių dainininkių (ir ne tik) skruostais jos  riedėjo nevaldomai… Dar labiau visus mus sujaudino, kai po koncerto, atminimo su choru nuotraukai į sceną atėjo ašaras bandęs paslėpti mūsų “senas” draugas – miesto meras, bet ir jam tai nepavyko… Tai buvo koncertas, kai visi buvome “pakilę virš žemės”.


Išaušo paskutinės dienos nuostabioje šalyje rytas. Žvilgsniais atsisveikiname su viešbutį supančiais kalnais, mielais mus lydėjusiais žmonėmis. Visi lyg kažkaip susikaupę, lyg nuliūdę… Atgal į Nagoją, jau į oro uostą. Po dešimties valandų nusileidome į regis visai “šalia namų” esantį Helsinkio oro uostą. Dar dvi valandos ir lėktuvo ratai palietė savąją žemę. Tuo metu mielesnę, jaukesnę nei prieš šešiolika dienų.


Koncertai

Po tokios plačios turistinės programos pristatymo gali kilti klausimas, ar likdavo laiko ir jėgų kitoms veikloms. Jų tikrai liko pagrindiniam mūsų išvykos tikslui – koncertams. Turėjome devynis koncertus! Kadangi japonai – begaliniai tikslūs ir konkretūs žmonės, koncertines programas pradėjome derinti prieš gerą pusmetį iki išvykimo. Išsiuntėme šeimininkų pasirinkimui beveik penkiasdešimties kūrinių sąrašą. Abipusiai atsirinkome tinkamiausius. Turėjome ir konkrečių šeimininkų pageidavimų – tiek dėl koncertų trukmės, tiek ir dėl atskirų kūrinių paruošimo ir atlikimo. Prieš išskrendant jau žinojome visų pasirodymų vietas, trukmę ir visas kitas detales iki smulkmenos. Vykome ne vien su menine, bet ir su puikiai apgalvota tarpusavio draugystės bei kultūrinių ir meninių mainų programa. Dažnas koncertas prasidėdavo, o dažniausiai baigdavosi mūsų ir vietinio choro bendru vienos ar dviejų dainų – tik japoniškų – atlikimu. Dainų turėjome keturias, vieno lietuvių autoriaus aranžuotas bei pritaikytas mūsų chorui. Iš anksto išsiuntėme kūrinių partitūras, kad japonų chorai pasirinktų ir tinkamai… atliktų namų darbus. Mūsų pasirinktos japoniškos dainos buvo tos, kurias moka kiekvienas japonas. Todėl kartu dainavo ir žiūrovai, šie kūriniai, suprantama, sulaukė didžiausio pasisekimo, beveik kiekvieną tekdavo kartoti. Didelio susidomėjimo sulaukė dviejų liaudies dainų kompozicija: vienu metu dainuojamos japoniškoji “Sakura” ir lietuvių “Cykiai, cykiai Nemunėlis teka” tarpusavyje puikiai dera, papildydamos viena kitą. Labai gyrė Japonai nepriekaištingą lietuvaičių tartį jų kalba, tai juos maloniai nustebino. Už tai esame dėkingi mūsų mokytojai, Japonijos ambasados Lietuvoje darbuotojai, puikiai lietuviškai kalbančiai p. Seto Harukai. Arigatou, Haruka – ačiū !


Didžiąją koncertų programos dalį sudarė mūsų gerai apgalvoti, charakteringi lietuvių autorių, žinomi klasikos bei pasaulyje populiarūs kūriniai. Skambėjo ir skudučiai, įvairios švilpynės, lietuviški tarškalai barškalai. Prie viso mūsų kuklumo pasakysime, jog publikos priėmimas buvo labai nuoširdus, o pasisekimas tikrai didelis. Ir tai prie tradicinio japoniško santūrumo.


Koncertų salės. Labiausiai sužavėjusios salės, kuriose teko koncertuoti – Tokijuje, Hačidžio saloje (7 tūkst. gyv.), Gifu, Jaocu (apie 5 tūkst. gyv.) – apstulbino. Visos salės labiau panašios į teatro, tad Lietuvos mastu su jomis galėtų konkuruoti tik Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro salė, bet tik ne akustikos ir skambumo požiūriu. Kitų teatrų salės nusileistų, ir gana stipriai. Maždaug aštuonių šimtų – tūkstančio žiūrovų amfiteatruose nereikalinga jokia įgarsinimo įranga. Vienodai gerai girdisi tiek scenoje, tiek salės gale, tiek bet kuriame taške. Kaip puikiai skamba trisdešimties keturių merginų choras! Kaip pusė Vingio parko estradoje dainuojančio choro. Scenos dekoracijų pakėlimo mechanizmų (teatruose vadinamų štangomis) – gal po dvi dešimtis. Apšvietimas, vaizdo inkrustacijos, kitos, regis, neribotos galimybės. Dar apie pusę salės dydžio sudaro scenos užkulisiai. Ten rasi viską, ko galėtų prireikti: įvairiausių laikinų konstrukcijų, tarsi lego kaladėlių per kelias minutes tampančių tuo, ko tau tuo metu reikia. Dešimtys įvairiausių mikrofonų (mes nesinaudojome) ir stovų, kabelių ir visų įmanomų jungčių, šimtai kitokių matytų ir nežinomų dalykų. Vien  dirigento pultai – šešių rūšių ir dydžių. Viskas, ko scenoje gali prireikti “čia ir dabar”, tvarkingai sudėliota. O nuo visose scenose stovinčių fortepijonų Yamaha mūsų pianistą Dainių Jozėną teko vos ne plėšte atplėšti – kalbėjo, tokiais stebuklais dar negrojęs…


Po koncerto, paskutiniam žiūrovui išėjus iš salės, sugriaudėdavo dulkių siurblių ir kitokių valymo prietaisų simfonija. Su šia technika dirbo kostiumuoti, baltamarškiniai vyrai, tik ką sėdėję garbingų žiūrovų (VIP) vietose. Tai koncerto rengėjų iš savivaldybės ir salės direkcijos komanda. Kol mes persirengdavome ir tradiciškai pasikalbėdavome su vietinės spaudos žurnalistais (atsivežėme kelis laikraščius su mūsų nuotraukomis, bet aprašymų kol kas dar neperskaitėme), tiek salėje, tiek scenoje praūžusio koncerto nelikdavo nė mažiausios žymės – vėl viskas buvo švaru ir gaivu. Ir aplinkui nukritusių nuo galvų karūnų niekur nesimatė…


Gastrolėms baigiantis, drauge su japonų menininkais pasidžiaugėme, kad jų šalies kultūros politika galimai neprastesnė, nei mūsų lietuviškoji!

Susitikimai

Dar viena reikšminga „Viva Voce“ choro išvykos dalis buvo susitikimai – kultūriniai bei muzikiniai mainai – su kelių mokyklų ir gimnazijų moksleiviais. Apsilankėme keturiose.


Visi susitikimai buvo bemaž pagal vienodą “protokolą”: vadovus priima mokyklos direktorius (pokalbis 15 minučių), vaikus –  panašaus amžiaus klasė (Japonijoje viena klasė paprastai apie trisdešimt penkis moksleivius). Mūsų mergaitės turėjo galimybę pabendrauti ir anglų kalba pasikalbėti su savo bendraamžėmis. Anglų kalbos mokėjimas, jau nekalbant apie kitas kalbas, ko gero vienintelis dalykas, kur Lietuva ryškiai lenkia Japoniją.


Vėliau, kaip taisyklė, mūsų choras buvo dalinamas į penkias – šešias grupeles ir su panašiu skaičiumi japonų moksleivių suko “nuo stalo prie stalo” įvairių užsiėmimų ratą. Pakaitomis visoms grupelėms teko išmokti hieroglifais užrašyti savo vardą ir pavardę, pasimokyti meninio popieriaus lankstymo gudrybių, parungtyniauti valgymo lazdelėmis perkeliant iš lėkštelės į lėkštelę stiklinius rutulėlius (čia visus japonų moksleivius nugalėjo mūsų Aistė) ir kitos panašios, grynai japoniškos, užduotys.


Po šių kultūrinių mainų sekdavo muzikiniai mainai. Pradžioje po dainą padainuodavo kiekvienos gimnazijos ar mokyklos klasės choras. Dainuoja visiškai visa klasė, tiek mergaitės, tiek berniukai. Ten nėra nenorinčių – dainuoja visi. Diriguoja, matyt, visų išrinktas, garbingas klasės dirigentas, dažniausiai dirigentė. Po visų šeimininkų pasirodymų savo programą atlikdavome mes.


Gimnazijos turi universalias meno ir sporto sales. Panašias kaip senoji Kauno sporto halė be tribūnų: didelė scena ir parteris – dvi arba trys krepšinio aikštelės “per salės plotį”. Klausosi koncerto keli šimtai mokinių nuo antrokų iki gimnazistų. Mažesni sėdi – tupi ant pagalvėlių, vyresni sėdi ant kėdučių. Salėje visiška rimtis ir tyla. Jokio šurmulio, nė mažiausio krebždesio ką bedainuotum. Tai jau kažkas iš fantastikos pasaulio, palyginus su tokio pat amžiaus mūsų tautine koncertų publika.


Po koncerto visada bendri pietūs. Japonijoje moksleiviai dažniausiai pietauja savo klasėse. Maistas atnešamas dideliuose induose. Mus paskirstydavo po atskiras klases, kad prie 10 – 12 vietų vietinių moksleivių stalo būtų bent du trys lietuvaičiai. Valgėme lazdelėmis. Jie labai stebėjo, o mes rodėme aukštą klasę. Kas labiausiai įstrigo kartu pietaujant – japonų moksleivių lėkštėse nelieka nė ryžio grūdo, nors papildomai jie įsideda ir kartą, ir du. Bet tik tiek, kiek sugebės suvalgyti nieko nepaliekant lėkštėje.


Po pietų indus išrūšiuoja, stalus, klasę moksleiviai sutvarko patys, nepriklausomai nuo amžiaus. Beje, ir aplink mus niekas nešokinėjo. Tvarkėmės patys kartu. Vėliau paaiškėjo, jog mokyklose nėra jokių valytojų. Klases, koridorius, mokytojų kambarius ir visas sanitarines patalpas tvarko patys moksleiviai. Todėl ir švaru visur – kaip ligoninės operacinėje…


Po bendrų pietų atsisveikindavome su direkcija, mokytojais. Tuo metu (taip buvo visur) tarp mokyklos durų ir autobuso moksleiviai stodavo į “gyvą koridorių”, norėdami atsisveikinant pliaukštelti delnais. Jautėmės, lyg pagaliau Europos krepšinio taurę iškovoję “Žalgirio” krepšininkai Kaune.


Be kelionės dienoraščio

 

Nerašiau, ir pasigailėjau. Kiek ir kur pabuvome, ką pamatėme, dabar sunku sudėlioti eilėn nieko nepraleidus. Tokijo garsioji šventykla Asakusa ir dirbtinė sala su savo didingais pastatais ir Niujorko Laisvės statulos kopija. Pilys ir tik TV matyti senieji architektūros stebuklai. Kalnų vienuolynas ir meditacijos su dzenbudistu vienuoliu, leidusiu, norų išsipildymui, kiekvienam iš mūsų paskambinti varpu, kurs šiaip skambinama tik kartą metuose, gruodžio 31 d. Mums surengtas kimono vakaras – foto sesija. Visi turime nuotraukas su tikrais japoniškais kimono. Grožis! Arbatos gaminimo ir gėrimo ceremonija. Lietuviškos trispalvės ir sveikinimo plakatai oro uoste, geležinkelio stotyse, mokyklose ir koncertų salėse. Koncertų afišos, kokių pavydėtų net didžiosios scenos žvaigždės. Pagaliau tas nepaprastas saugumo jausmas, kai tu nebijai jokių pavojų, susidūrimų bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje, nuo ko buvome gerokai atpratę…


Neišblės iš atminties mieli, paslaugūs, nuolat besišypsantys, visad pasiryžę padėti, patalkinti dažnai pagarbiai besilankstantys žmonės. Nors mus skiria dideli atstumai, kiti tikėjimai, labai skirtingi išsivystymo ir gyvenimo lygiai, radome labai daug, kas mus žmogiškai suartino. Arigatou, Japonija!

‎‎

Daugiau nuotraukų:

Parašykite komentarą