Bélos Bartóko muzika: amžinoji meilės ir kančios kova

„Dabar man visiškai aišku, kad gyvas būdamas šios operos neišgirsiu. Prašei, kad Tau ją pagročiau, – bijau, kad nesugebėsiu. Bet pabandysiu, vien tam, kad galėtume drauge ją apraudoti“, – nusivylęs savo kūrinių lemtimi, 1915 m. kompozitorius B. Bartókas (1881-1945) laiške liejo širdį žmonai Mártai Ziegler.


Visgi apraudoti 1911 m. sukurtos „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ jiedviem neteko: vos po kelerių metų, 1918 m. gegužę, opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ pirmą kartą nuskambėjo Budapešte, Vengrijos karališkajame operos teatre. Kompozitoriui tebesant gyvam, operos pastatymai taip pat pasirodė Frankfurte (1922), Berlyne (1929) ir Italijoje rengiamame festivalyje „Maggio Musicale Fiorentino“ (1938). Tačiau savo džiaugsmais kompozitorius dalijosi jau su kita moterimi: 1923 m. B. Bartókas išsiskyrė su Márta, kuriai buvo dedikavęs „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“, ir vedė savo fortepijono klasės studentę Dittą Pasztory.


Pokariu jo operą vėl prisiminė italai: 1951 m. „Hercogo Mėlynbarzdžio pilį“ pastatė Neapolio „Teatro di San Carlo“, 1954 m. – Milano „Teatro alla Scala“. Galiausiai 1974 m. B. Bartóko kūrinys buvo pristatytas ir „Metropolitan“ operoje Niujorke – mieste, kuriame nutrūko kompozitoriaus gyvenimo kelionė.

Tuo tarpu „Stebuklingo mandarino“ partitūros rankraštis buvo pradėtas 1919 m., taigi jau po „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ pasaulinės premjeros. Betgi ir šio kūrinio kelias į sceną nebuvo paprastas: iš pradžių savo nepabaigtą rankraštį penkerius metus atidėliojo pats autorius, o vėliau, po pirmųjų modernaus baleto spektaklių Kelne (1926) ir Prahoje (1927), konservatyvios publikos paraginti įsikišo cenzoriai. Baleto žiūrovai prieš 90 metų dar nebuvo pasirengę scenoje stebėti kriminalinę didmiesčio gyvenimo realybę su prostitutėmis, jų klientais bei negailestingais suteneriais.

1929 m. Londone duotame interviu kompozitorius skundėsi: „Vos perskaitę spektaklio siužetą žmonės iškart nusprendė, kad veikalas netinkamas rodyti. Nuo pat pirmųjų garsų iki finalo spektaklio tempas tiesiog gniaužia kvapą, ir iš to kylantis efektas yra visiškai kitoks, nei galima buvo įsivaizduoti…“

Budapešto, į kurį taip svajojo, bet nebespėjo iš emigracijos sugrįžti pats kompozitorius, teatre „Stebuklingo mandarino“ premjera įvyko tik 1946-aisiais – prabėgus metams po B. Bartóko mirties. Vėliau jį pamatė Lenkijos, Čekijos, kitų šalių žiūrovai, pavadinimu „Naktinis miestas“ jis buvo atliekamas Maskvos Didžiajame teatre.


LNOBT baletas „Stebuklingas mandarinas“ pirmąkart buvo pastatytas 1978 m. Spektaklį kūrė choreografė iš Estijos Mai Murdmaa, dirigentas Jonas Aleksa ir dailininkė Regina Songailaitė. O štai opera „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“ mūsų šalyje kol kas tebuvo pristatyta kaip TV filmas: jį 1983 m. Lietuvos televizijoje sukūrė režisierė Jadvyga Janulevičiūtė. Filmo fonogramoje skambančiam teatro orkestrui dirigavo J. Aleksa, o pagrindinius vaidmenis atliko tuometinės operos žvaigždės Gražina Apanavičiūtė ir Eduardas Kaniava.

Ir štai artėja naujasis, istorinis lietuvių publikos susitikimas su B. Bartóko muzika. Kokia ji atrodo nūdienos spektaklio statytojams?

Robertas Šervenikas, dirigentas, spektaklio muzikos vadovas: „Abu B. Bartóko kūrinius vienija meilės ir aistros tema. Operos muzika – tai psichologinė drama, užburianti savo paslaptimi, spalvingais orkestriniais paveikslais. Vieni iš jų kelia šiurpą, kiti – nuostabą, tačiau visi paženklinti krauju ir prievarta. Operoje impresionistiškai perteiktos Juditos būsenos tarsi įrėmina ekspresyvius veikėjų dialogus, jų meilės istorijos dramatizmą, kurį atskleisti padeda kompozitoriaus pasitelkiami vengrų liaudies baladžių motyvai. Tuo tarpu baleto veikėjų charakteriai atskleidžiami pulsuojančiais laužytais ritmais, sudėtingomis harmonijomis. Daugybė skirtingų tembrų kuria žiūrovą įtraukiantį pasakojimą apie amžiną meilės ir kančios kovą.“


Krzysztofas Pastoras, „Stebuklingo mandarino“ choreografas: „B. Bartókas kartu su kitais XX amžiaus pradžios kompozitoriais novatoriais (tokiais kaip Igoris Stravinsky, Paulis Hindemithas, Maurice‘as Ravelis, Claude‘as Debussy, Richardas Straussas) išsiveržė iš tradicinio požiūrio į šokio meną. „Stebuklingas mandarinas“ yra vienas labiausiai bauginančių kada nors parašytų kūrinių. Baleto muzika šokiruojančiai smurtinė ir erotiška. Tai išprovokavo Pirmojo pasaulinio karo padariniai: to laikmečio kompozitorius veikė žmogiškųjų vertybių krizė, skurdas, socialinės nelygybės augimas. Muzika buvo išsakomas protestas prieš pasenusius idealus ir civilizacijos nežmoniškumą.“

Csaba Káelis, „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ režisierius: „B. Bartókas reprezentuoja ne tik Vengriją, bet ir visą pasaulį pasiūlydamas tam tikrą modernizmo kryptį, įkvėptą mūsų praeities šaknų. „Hercogo Mėlynbardzdžio pilis“ – nepaprastai jaudinantis kūrinys, atskleidžiantis moters ir vyro tapatybės, ryšių ir lūkesčių problematiką. Šioje operoje kalbama apie dalykus, kurie yra gyvenimo pagrindas. Juos galėčiau apibrėžti ikonine žymaus vengrų rašytojo Frigyeso Karinthy citata: „Kaipgi galėtų vyras ir moteris vienas kitą suprasti?! Jie juk nori visiškai skirtingų dalykų: vyrai – moterų, o moterys – vyrų.“

Premjeros muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas spaudos konferencijoje pripažino, kad vengrų kompozitoriaus Bélos Bartóko veikalų pavadinimai apgaulingi: „Jie primena pasakas, tačiau spektakliai tikrai nebus skirti vaikams. Abu pristatomus kūrinius vienija meilės ir aistros tematinis pradas, tačiau balete ir operoje jis interpretuojamas skirtingai. „Hercogo Mėlynbarzdžio pilyje“ matome veikėją Juditą, kuri, pametusi galvą iš meilės Hercogui, palieka ją mylėjusią šeimą ir drąsiai keliauja į tamsiąją Mėlynbarzdžio pilį, vildamasi joje atrasti šviesos, tačiau nepajunta, kaip pati tampa tamsos valdove… „Stebuklingame mandarine“ vyras, apimtas aistros moteriai, tampa nenugalimas. Galvažudžiai jį bando nudurti, pakarti ir kitaip sunaikinti, tačiau neišpildytos aistros troškimas kaskart prikelia Mandariną. Ir tik savo troškimą išpildęs, jis virsta paprastu mirtinguoju.“


„Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ muziką dirigentas apibūdina kaip įgarsintas būsenas, užburiančias paslaptingu alsavimu ir įspūdingais orkestriniais paveikslais. Modernistinė „Stebuklingo mandarino“ partitūra pulsuoja laužytais ritmais ir sudėtingomis harmonijomis, reikalaujančiomis orkestro virtuoziškumo. Nenuostabu, kad abu B. Bartóko kūriniai, priklausantys pasauliniam XX amžiaus muzikos lobynui, neretai būna įtraukiami ir į simfoninių koncertų programas.


„Stebuklingo mandarino“ choreografas, LNOBT baleto meno vadovas Krzysztofas Pastoras akcentavo, kad premjeroje bus ne tik ko paklausyti, bet ir į ką pažiūrėti. Olandės Tatyanos van Walsum sumanyti kostiumai stilingai derės prie minimalistinės Lenkijoje gyvenančio slovako Boriso Kudličkos kurtos scenografijos, kurią papildys jauno lenkų menininko Mikolajaus Molendos kurtos vaizdo projekcijos. Būtent jos simboliškai sujungs baletą su opera: mirtį vardan aistros išsipildymo pasirenkantis Mandarinas paskutinėmis gyvenimo sekundėmis prisimins, koks negailestingas kadaise pats buvo jį mylėjusioms moterims. Taigi Mandarinas ir Hercogas Mėlynbarzdis premjeroje suvokiami kaip tas pats veikėjas, o visa „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ istorija pateikiama tarsi priešmirtinis Mandarino sapnas.


„Balete ypatingas krūvis tenka Merginos vaidmens atlikėjoms, kurios scenoje turės šokti avėdamos aukštakulnius batelius. Labai džiaugiuosi tuo, kad prie anksčiau šį vaidmenį repetavusių šokėjų (Mel Bombardo, Karolinos Matačinaitės ir Olesios Šaitanovos) prisijungia po sudėtingos kojos traumos į sceną sugrįžtanti Greta Gylytė. Jei ne rugsėjo spektakliuose, tai vėliau ją būtinai scenoje pamatysite“, – žadėjo choreografas.


Solistui iš Vengrijos Krisztiánui Cserui, dainuosiančiam Mėlynbarzdžio partiją operoje „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“, premjera LNOBT taps jau septintuoju šios operos pastatymu, kuriame turės progos dainuoti. Šią partiją jam yra tekę pristatyti ne tik Europos teatruose, bet ir Kinijoje. Kadangi šįmet sukako lygiai 100 metų nuo pirmojo „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ pastatymo Budapešte, kompozitoriaus B. Bartóko tėvynėje opera buvo ne kartą prisiminta. K. Cserui gegužę Vengrijoje taip pat teko dainuoti viename iš koncertinių „Hercogo Mėlynbarzdžio pilies“ atlikimų. „Nors operoje netrūksta vengrų liaudies muzikos motyvų, kūrinio tematika išlieka aktuali bet kuriam pasaulio kampeliui, kuriame gyvena vyrai ir moterys: jų tarpusavio santykiai yra niekada neišsenkanti ir iki galo neišgvildenama tema“, – konstatavo K. Cseras.

Parašykite komentarą