Baltarusijos muzikos akademijos choras Šv. Jokūbo festivalyje: sakralu, nuoširdu, darnu

Rudeniui įsibėgėjant, kai šviesias dienas pamažu nuslopina vis ilgėjantys ir niūrėjantys vakarai, dvasinės šilumos ir ramybės kviečia semtis jau šeštus metus rengiamas tarptautinis Šv. Jokūbo sakralinės muzikos festivalis. Koncertinės įstaigos valstybinio choro „Vilnius” iniciatyva rugsėjo-spalio mėnesiais organizuojamas festivalis kasmet kviečia gražioje ir dvasingoje aplinkoje – Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje – nemokamai pasiklausyti religinės muzikos, repertuarui aprėpiant nuo gilias tradicijas turinčio grigališkojo giedojimo iki nūdienos kūrėjų opusų. Rugsėjo 24 d., šeštadienį, bažnyčioje suskambo daugiausia XX-XXI a. įvairių kartų kompozitorių muzika, kurią atliko festivalyje besisvečiuojantis kolektyvas iš kaimyninės šalies – Baltarusijos valstybinės muzikos akademijos studentų choras.
Prieš daugiau nei pusę amžiaus įsteigtas choras yra dažnas svečias užsienyje, dainavęs prestižinėse Maskvos, Krokuvos, Rygos ir kt. koncertų salėse, pelnęs laurus tarptautiniuose chorų konkursuose Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje etc. Didžiuliai nuopelnai auginant kolektyvo profesionalumą, be abejo, tenka 40 metų chorui vadovavusiam Viktorui Rovdo, kurį 2007 m. pakeitė buvusi jo studentė Inesa Bodyako; ji chorui dirigavo ir koncerte Vilniuje.

.
Tą vakarą suskambo keliolika kūrinių, parašytų XX-XXI a. Jų autoriai – kompozitoriai, gyvenę XIX-XX a. sandūroje, XX a. ar tebegyvenantys mūsų dienomis. Šalia sakralinės muzikos kompozicijų girdėjome ir keletą aranžuotų baltarusių liaudies dainų, tačiau absoliuti didžiuma koncerto buvo skirta pristatyti slavų sakralinę muziką – baltarusių, rusų, lenkų kūrėjų darbus. Didesniąją pusę sudarė baltarusių muzika – beje, išgirdome net tris vieno choro artisto kūrinius. Pati koncerto programa, nepaisant chronologinių skirtumų tarp kompozicijų, nuskambėjo gana vienalyčiai: sakralinę muziką mažai tepalietė XX a. sparčiai vykęs muzikos modernėjimas, tad, lyginant su sekuliariais XX-XXI a. opusais, ji yra neįtikėtinai konservatyvi, tačiau įvairūs eksperimentiniai ekstremumai bei antikonvencionalūs sąskambiai vargu ar būtų priimtini, turint omenyje aiškią šios muzikos funkciją – garbinti Dievą ir išreikšti kitus religinius jausmus, su kuriais disharmonija ir triukšmai vargu ar asocijuotųsi. Be abejo, yra ir itin modernia muzikine kalba parašytų XX a. kūrinių, tačiau skambėjusios kompozicijos tuo nepasižymėjo, Koncerto pradžioje atliktas baltarusio Viktoro Voitiko (g. 1947) “Tėve mūsų” – vos paspalvintas gaivesniais sąskambiais – nuskambėjo bene geriausiai iš visų koncerto kūrinių, jei vertintume akustiką – choro, sustojusio puslankiu aplink salę, balsai, artikuliacija bei dinaminiai niuansai girdėjosi itin raiškiai. Vėliau padainuoti lenko Konstantino Gorskio (1859-1924), rusų Georgijaus Sviridovo (1915-1998), Pavelo Česnokovo (1877-1944) ir Sergejaus Rachmaninovo (1873-1943) opusai dvelkė aiškiu romantizmu ir jausmingu religiškumu, kurį choras perteikė išties nuoširdžiai bei profesionaliai: kolektyvo balsai derėjo, girdėti sąskambiai buvo išties švarūs ir malonūs, solistai taip pat tinkamai atliko savo roles – pernelyg “nekoncertuodami”, su deramu santūrumu. Vis dėlto buvo gaila, kad choro meistriškumui pilniau atsiskleisti sutrukdė akustikos problemos – reverberacija pasirodė kiek intensyvoka, dėl to sutirštėjo bendras skambesys ir buvo sunkoka išgirsti teksto artikuliaciją, pasigėrėti smulkesnio ritmo vingiais.
Kaip jau minėta, į koncerto programą buvo įtraukti ir trys choro atlikėjo Andrejaus Savrickij (g. 1982) kūriniai – tai dalys Kyrie, Benedictus ir Agnus Dei iš Mišių C-dur, „Goscik“ (liet. „svečias“) ir baltarusių liaudies dainos „Ciače vada u jarok“ aranžuotė. Žinoma, keistoka buvo išgirsti, jog kažkas šiandien parašė kūrinį C-dur tonacijoje; Mišių įtaigumui padidinti buvo naudojami apšvietimo efektai – bažnyčia, išjungus kandeliabro šviesą, paskendo prietemoje, kurią kažkiek sklaidė mėlyna šviesa altoriaus pusėje. Tai buvo švelnių sąskambių kupina muzika, ir visgi pro lyrikos skraistę prasiveržė emociškai intensyvios kulminacijos. Lyriškai ir ypač dainingai choras atliko ir minėtos liaudies dainos aranžuotę; tuo tarpu kita baltarusių liaudies daina „Oi, rana na Ivana“ (aranž. Jekaterina Levčenko) kiek išsiskyrė iš visos sakralios programos gyva ritmika ir nuotaikingumu.

.
Koncerte buvo galima pasidžiaugti išties aukštu kolektyvo profesionalumu ir menine įtaiga – atlikėjai visus kūrinius dainavo su juntamu nuoširdumu, pagarba, o balsų visuma skambėjo darniai, švariai, dinamiškai. Be kita ko, klausytojams tai buvo reta proga susidurti su baltarusių muzika, nors ir sakraliu pavidalu. Baltarusijos muzikos akademijos choro koncertas padovanojo gražų vakarą išsiilgusiems nuoširdumo, paprastumo ir harmoningo skambesio.

.

Paulina Nalivaikaitė

D. Rudzinskaitės nuotr.

Parašykite komentarą