AUKŠTADVARIS. LAIŠKAS „GABIJAI“

Laiskas Gabijai

 

Pirmąjį rugsėjo savaitgalį VGTU akademinio choro „Gabija“ choristai, po vasaros atostogų ir iškilmingo pirmojo choro sezono koncerto Rugsėjo 1-osios šventės proga Vilniaus Gedimino technikos universitete – susitiko universiteto mokomųjų praktikų bazėje Aukštadvaryje, kasmetinėje gražia choro tradicija tapusioje stovykloje. Prie jos organizavimo prisideda visi turintys idėjų, laiko ir noro gabijiečiai, tad veiklos ir įspūdžių grįžtant namo parsivežama su kaupu! Stovykla vyksta tris dienas. Pirmoji diena, penktadienis, visuomet skiriama dabartiniams choristams linksmai pasibūti ir vieniems kitais pasidžiaugti, pasipasakoti vasaros įspūdžius, pažaisti komandinius žaidimus, o vakarą praleisti prie laužo su dainomis, istorijomis, garsiai skambančiu juoku ir gitaromis. Antrąją dieną, šeštadieniais, choras visuomet sulaukia ypatingų svečių – buvusių choro narių, kurie atvyksta su šeimomis pasibūti kartu, pasidalinti prisiminimais ir bendrumu. Šiemet antroji stovyklos diena be paslaptingosios tradicinės choro dermavonės, buvo kupina ir sporto. Choristai organizavo „Gabijos“ sporto žaidynes, kurios apėmė krepšinio, futbolo ir tinklinio žaidimą bei paskutinių jėgų pareikalavusias estafečių rungtis. Diena buvo itin aktyvi: sportas, tradicinė dermavonė, (prieš kurią kiekvienas, metus padainavęs mūsų chore, narys rašo Gabijai laišką), dainos iki paryčių ir pergalingos emocijos gavus iškovotus prizus – aukso, sidabro ir bronzos medalius…


Laiškas Gabijai


Atrodo, jau baigi paskęsti kasdienėje mokslų rutinoje, tačiau peržengęs sutrūnijusį choro durų slenkstį pasijauti tarsi atsidūręs kitoje dimensijoje, visiškai kitoniškoje, egzotiškoje laiko juostoje, kurioje gyvuoja absoliučiai autentiški, niekur kitur neaptinkami individai. Nors imk, ir nutapyk šį vaizdą – plačiausio spektro jausmų, asmenybių, patirčių koloritas, ryškiausi kontrastai, didžiausia gelmė, stulbinantis siužetas. Šitokios autentikos neparduočiau jokiame aukcione. Eksponuoju širdyje.


Regis, gyveni žmogus dinamiškame įspūdžių pasaulyje, esi apsuptas nuolatos kintančių jausmų, potyrių. Išgyveni tiek juoda, tiek balta. Tačiau atėjus sunkioms gyvenimo akimirkoms prisimeni būtent chorą. Prisimeni visus narius vienijantį bendrystės ryšį. Prisiminęs pajauti. Mintyse išgirsti savotišką mantrą – kiekvieno nario apkabinimas, absurdiškas juokas apšilimui, daina su saldainių ir ateities planų priemaišomis,  vadovų zbitkos, natų šlamesys, kiekvieno nario apkabinimas… Ir vėl iš naujo.  Galiausiai, paskendęs užburtame cikle ko ne išgyveni pilnatvės jauseną.


Kaip sakoma, kartais žmogaus gyvenimo tikslas yra pati jo eiga. Kelionė. Tad choras kiekvieną atėjusį aprūpina pačiu vertingiausiu bagažu, apgaubia šilta muzika, apauna patogiais batais  ir drauge su daugybe kitų žmonių išleidžia į muzikinę kelionę.


 
Reda Petravičiūtė, Iveta Stanevičiūtė

Parašykite komentarą