AUKSINĖ ANSAMBLIO „ACUSTO“ VASARA

Giedrius Prunskus

 


Giedrius Prunskus

Visuomenėje iki šiol gyva nuomonė, kad muzikos kolektyvai vasaros metu atostogauja, sustabdydami savo veiklą iki rudens sezono pradžios. Nežinia iš kur atsirado toks požiūris, nes realybė – visiškai kitokia. Galbūt yra kolektyvų, repeticijų ir pasirodymų laiką derinančių prie teatrų ar koncertų salių sezonų, bet daugeliui vasara – intensyvaus pasiruošimo, festivalių, išvykų bei konkursų metas. Ne išimtis ir Kauno vokalinis ansamblis „Acusto“, kurio vardas vis dažniau pastebimas įvairių renginių bei koncertų afišose. Pagrindiniu šio kolektyvo vasaros akcentu tapo kelionė į Sankt Peterburgą bei pergalėmis nužymėtas dalyvavimas XV tarptautiniame chorinės muzikos festivalyje – konkurse „Dainuojantis pasaulis“, vykusiame rugpjūčio 4-9 dienomis.


Kaip teigia organizatoriai, per penkiolika gyvavimo metų festivalis „Dainuojantis pasaulis“ tapo vienu svarbiausių Peterburgo vasaros tradicinių muzikos renginių, žinomu tiek visoje Rusijoje, tiek pasaulyje. Tai – tikras chorinio bendradarbiavimo fenomenas, spinduliuojantis žmogiškumu, nuoširdžiu bendravimu, draugyste ir tolerancija. Kiekvienais metais į šį prestižiniu tapusį festivalį – konkursą susirenka daugiau nei trys tūkstančiai dalyvių iš visų pasaulio šalių. XV festivalis neapsiribojo vien konkursiniais pasirodymais – jo dalyviai surengė net septyniolika koncertų žinomiausiose Peterburgo ir apylinkių bažnyčiose bei koncertų salėse, vyko komisijos narių ir kitų garsių pedagogų vedami meistriškumo kursai. Šiais metais varžytis konkurse norą pareiškė 43 kolektyvai, atvykę iš Estijos, Graikijos, Italijos, Izraelio, Kazachstano, Kinijos, Kroatijos, Latvijos, Lietuvos, Prancūzijos, Rumunijos, Rusijos bei Turkijos. Į vienuolika kategorijų išskirstytų kolektyvų konkurso pasirodymus vertino autoritetinga komisija: Slovakijos chorų asociacijos prezidentas Milan Kolena, kompozitorius, Splito (Kroatija) universiteto dėstytojas Branko Stark, Maskvos Piotro Čaikovskio vardo konservatorijos profesorius Aleksandr Solovjev, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos docentas Rolandas Daugėla, komisijos garbės narys, kompozitorius Jakov Dubravin ir komisijos pirmininkas, Peterburgo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo vardo konservatorijos profesorius, žinomas dirigentas Valerij Uspenskij.

Acusto Peterburgas 2017 4 (2)
Trijose kategorijose jėgas išbandęs Kauno vokalinis ansamblis „Acusto“ buvo lydimas sėkmės: pirmosios vietos pelnytos visose rungtyse. Net pagal aštuonis vertinimo kriterijus kiekvieną pasirodymą vertinusi komisija kolektyvo interpretacijoms skyrė aukščiausius balus. Ne gana to, ansamblis pelnė specialųjį komisijos prizą už geriausiai atliktą vakarų Europos kompozitoriaus kūrinį, o Grand Prix turo, kuriame varžėsi trylika kolektyvų, metu iškovojo vieną garbingiausių konkurso apdovanojimų – publikos simpatijų prizą.


Štai kokius įspūdžius iš auksu sužibusio XV festivalio – konkurso „Dainuojantis pasaulis“ parsivežė ansamblio „Acusto“ vadovas, jo gimimo iniciatorius, tradicijų bei vertybių puoselėtojas Kęstutis Jakeliūnas:


Kaip kilo mintis vykti į šį konkursą?


Prieš penkerius metus teko dalyvauti Sankt Peterburge vykusiame dirigentų konkurse, kurio metu užsimezgė pažintis su viena iš konkurso organizatorių – Julija Blinova. Prieš metus vykusioje dirigentų vasaros akademijoje ji pasiūlė ansambliui „Acusto“ atvykti į šiaurinę Rusijos sostinę ir reprezentuoti Lietuvą. Ši mintis mane sudomino tiek dėl galimybės dar kartą aplankyti unikalų miestą, tiek dėl ansambliui metamo iššūkio – atstovauti Lietuvą itin aukšto lygmens konkurse. Festivalis „Dainuojantis pasaulis“ organizuojamas jau penkioliktą kartą, o kompozitoriaus Jurijaus Faliko vardo konkursas vyksta tryliktus metus iš eilės. Natūralu, kad per tokį tarpsnį renginys tapo populiariu visame pasaulyje, ir į jį atvyksta išties aukštą meninį lygį pasiekę kolektyvai. Man patinka iššūkiai, tikslai, dėl kurių tenka gerokai pasistengti ar netgi rizikuoti. Tad nedvejodamas pasiūliau ansamblio nariams paaukoti dalį vasaros atostogų ir išbandyti savo jėgas trijose iš vienuolikos konkurso kategorijų. Su entuziazmu ėmėmės darbo, puikiai suvokdami, kad lengva nebus: į konkursą atvyksta ir jame dalyvauja ne tik mėgėjų, bet ir profesionalūs kolektyvai, su kuriais konkuruoti nėra paprasta. Dvylikos žmonių ansambliui dalyvauti tokiame konkurse ir rungtis su daugiau nei pusšimtį narių vienijančiais chorais yra labai rizikinga. Kita vertus, tai yra visą kolektyvo potencialą išnaudoti skatinantis aspektas, galimybė pasirodyti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio scenose, atskleisti klausytojams puikiausius ansamblio prioritetus.


Ruoštis konkursui pradėjome iš anksto, dirbome gana intensyviai, nepaisant to, kad prieš tai daug dėmesio skyrėme interpretavimo kursams su japonų dirigentu Ko Matsushita, besibaigiant pavasariui turėjome keletą svarbių koncertų, o birželio mėnesį Lenkijoje dalyvavome pravoslavų sakralinės muzikos konkurse, kuriame varžėmės su profesionaliais chorais ir pelnėme garbingą antrąją vietą. Didžiąją konkursui „Dainuojantis pasaulis“ ruošiamos programos dalį sudarė jau anksčiau ansamblio „Acusto“ dainuoti kūriniai, nors nemažai itin sudėtingų opusų buvo rengiami naujai. Žinoma, anksčiau dainuotiems kūriniams buvo būtina suteikti gaivumo, naujo skambesio, energijos, nušlifuoti juos kaip brangakmenius – iki tobulybės. Kaip parodė konkurso rezultatai, šis intensyvaus darbo periodas atsipirko su kaupu.

Acusto Peterburgas 2017 1
Kuo ypatinga konkursui rengta ansamblio programa?


Reikia pabrėžti, kad visi kūriniai, kuriuos atlieka mūsų ansamblis yra skirti dideliems chorams. Nedidelei žmonių grupei pilnavertiškai interpretuoti tokias partitūras – neeilinio sudėtingumo užduotis. Kiekvienas kolektyvo narys tampa tarsi solistu, įgarsinančiu visą choro balsų grupę: repertuare turime kūrinių, kurių balsai išsiskiria į dešimt – vienuolika atskirų vokalinių partijų. Tai stengiamės išnaudoti kaip privalumą, leidžiantį muzikai suskambėti naujomis spalvomis, įgalinantį išgirsti žinomus kūrinius kitu aspektu, atrasti juos naujoje plotmėje. Tokį interpretavimo pobūdį galima būtų pavadinti ansamblio „Acusto“ credo: sudėtingos, daugiabalsės faktūros a capella muzika, kurią dvylika dainininkų atlieka tarsi vienas, didžiulis skambantis kūnas.


Konkursui rengėme tris programas: sakralinės, šiuolaikinės muzikos ir vokalinių ansamblių kategorijoms. Pirmoji scenoje skambėjo sakralinės muzikos programa: italų baroko epochos genijaus Antonio Lotti „Crucifixus“ (Nukryžiuotas), Vaclovo Augustino „Cantate Domino“ (Giedokite Viešpačiui) ir vokiečių romantiko Josefo Rheinbergerio „Abendlied“ (Vakaro daina). A.Lotti kūrinys padalintas į aštuonias balsų partijas, nuostabiai sukomponuota barokinė faktūra, kurią atlikti su ansambliu „Acusto“ buvo sena mano svajonė. Kūrinys buvo rengtas specialiai šiam konkursui, kolektyvas jį įveikė gan lengvai, puikiai atskleisdamas kompozitoriaus užkoduotą skambesio formulę. „Abendlied“ – itin sudėtinga chorinė partitūra, kuri dėl ypač ilgų muzikinių frazių ir nenutrūkstančios tėkmės nelengvai įkandama net patyrusiems chorams. Kūrinys ansamblio repertuare gyvuoja jau senokai, bet jį teko tarsi atgaivinti, reabilituoti ir tai išties pavyko – už šią giesmę pelnėme specialųjį komisijos prizą. V.Augustino kūrinys skirtas dviem chorams. Šis sumanymas leido pagyvinti pasirodymą konkurse, nes ansamblis prieš kiekvieną kūrinį keitė išsidėstymą scenoje, taip demonstruodamas ne tik gebėjimą girdėti kolegas iš įvairių pozicijų, bet ir suskambėdamas naujais potėpiais, šiuo atveju – dvigubo choro antifona, t.y. dialogu tarp dviejų ansamblio narių grupių.


Šiuolaikinės muzikos kategorijai ruošėme taip pat tris kūrinius: specialiai ansambliui sukurtą Lauryno Vakario Lopo dainą Salomėjos Neries žodžiais „Jūros pasaka“, vieno žinomiausių nūdienos Latvijos kompozitorių Rihardso Dubros „O magnum mysterium“ (O didžioji paslaptie) ir nuostabią J.Faliko miniatiūrą „Lakštingala“, sukurtą viduramžių Italijos poeto Francesco de Lamene eilėmis. L.V.Lopas ne kartą dirbo su mūsų ansambliu, gerai išmano jo balsų specifiką, skambesio galimybes, stilistinius niuansus, tad šis itin sudėtingos harmonijos ir ritmikos kūrinys, pasižymintis nuotaikų bei dinaminės skalės įvairove puikiai reprezentuoja tiek ansamblio pajėgumus, tiek lietuvišką muziką. Į vienuolika balsų išsiskaidžiusi R.Dubros kūrinio partitūra, skambanti, regis, begaline melodine linija, tapo vienu didžiausių išbandymų kolektyvo nariams, ypač pirmojo soprano partijos atlikėjai, kurios melodinė linija ištisas keturias minutes skamba antrojoje oktavoje, bet šį egzaminą „Acusto“ išlaikė nepriekaištingai. J.Faliko, kurio vardu pavadintas konkursas, daina labai organiškai įsiliejo į ansamblio repertuarą. Į rusų kalbą išverstas italų poeto tekstas dvelkia romantiškais jausmais, o nuostabi muzikos harmonija puikiai papildo šią idiliją. Romantizuotas, ansamblio frazavimo lankstumą atskleidžiantis kūrinio atlikimas sulaukė gausių aplodismentų ir pagyrų iš paties vertinimo komisijos pirmininko, šį kūrinį ne kartą dirigavusio savo vadovaujamiems kolektyvams.


Trečiąją kategoriją, kurioje dalyvavome, galima būtų pavadinti artimiausia mūsų kolektyvui. Tai – vokalinių ansamblių kategorija, kuriai, nekeisdami savo pasirodymų koncepcijos, parengėme jauno norvegų kilmės kompozitoriaus Ola Gjeilo kūrinį „Unicornis captivatur“ (Sugautasis vienaragis), V.Augustino kompoziciją „Tykus, tykus“ ir nuostabią legendinio estų kūrėjo Arvo Pärto miniatiūrą „Bogorodice Devo“ (Mergele, Dievo gimdytoja). Pasaulyje sparčiai išgarsėjusio O.Gjeilo kūrinys leidžia parodyti visas ansamblio balsų grupes: tiek moterų, tiek vyrų balsus, tiek bendrą jų chorą, išbandant įvairiausius balsų kategorijų sąskambius. Klausytojus sužavėjo itin plati ansamblio dinaminė skalė ir gebėjimas raiškiai perteikti tekstą net dainuojant greičiausiu tempu. „Tykus, tykus“ – dviejų chorų dialogu grįstas itin žaismingas ir tuo pačiu turtingos dramaturgijos kūrinys, ko gero, labiausiai įsiminęs publikai. O štai A.Pärto šedevras – puikus baigiamasis programos akcentas, skambantis nepilną minutę, bet subtiliai leidžiantis atskleisti universalią ansamblio galimybių skalę.

Acusto Peterburgas 2017 2
Tai koks gi ansamblio pasirodymo konkurse sėkmės receptas?


Manau, vienas pagrindinių sėkmę lėmusių veiksnių – kolektyvo narių susikaupimas, pagalba vieni kitiems, sugebėjimas įveikti emocines krizes, kylančias prieš pasirodymus ir, ko gero, Fortūnos globa. Konkurso metu niekada negali nuspėti, kokio pajėgumo yra tavo konkurentai, kokios jų programos, kaip pasiseks jiems, o kaip tau. Muzika – gyvas menas, vykstantis čia ir dabar, nesuteikiantis galimybės pataisyti scenoje įvykusios klaidelės ar mažo netikslumo. Visgi, aukščiausiu ansamblio įvertinimu laikau laimėtą publikos simpatijų prizą. Peterburgo publika – išsilavinusi, puikiai suprantanti muziką, jaučianti atlikėjų nuoširdumą ir natūralią muzikos tėkmę. Klausytojų ir kitų konkurso dalyvių dėmesį pavyko prikaustyti pačią pirmąją vizito Peterburge dieną – pasirodymo festivalio atidarymo koncerte metu, kuomet plačiu ratu išsibarstę po visą salę atlikome genialų V.Augustino kūrinį „Anoj pusėj Dunojėlio“. Didžiulio publikos palaikymo ir ovacijų sulaukėme koncertuodami nuostabios akustikos salėje – Peterburgo Kapeloje. Tad pasirodymas Grand Prix ture, kurio metu vyko balsavimas dėl publikos simpatijų prizo, buvo tarsi logiška kelio link šio apdovanojimo tąsa. Jausdami publikos spinduliuojamą energiją buvome tarsi pakylėti į žvaigždes ir užsimezgęs abipusis ryšys padėjo ansambliui dar subtiliau pasinerti į muzikavimo gelmes. Galbūt tai lėmė, kad tik meilės muzikai ir noro dainuoti vienijamas ansamblis „Acusto“, kurio vos pusė narių turi aukštąjį muzikinį išsilavinimą, parodė esąs pajėgus konkuruoti su pagrindiniu varžovu tapusiu profesionaliu kolektyvu – Nižnij Novgorodo municipaliniu choru. Vertindami šiuolaikinės muzikos kategorijos pasirodymus komisijos nariai net penkis kartus perskaičiavo skirtus balus ir pagaliau konstatavo unikalų konkurso istorijoje faktą: aukščiausius įvertinimus pelniusių „Acusto“ ir Nižnij Novgorodo choro rezultatai sutapo dešimtųjų dalių tikslumu.


Ne paslaptis, kad konkurso vertinimo komisijoje dirbo ir Lietuvos atstovas. Ar tai galėjo įtakoti komisijos sprendimus vertinant „Acusto“ pasirodymus?


Žinoma, chorinės muzikos, o ir kitų konkursų praktika rodo, kad vertinimo komisijose dirbantys ekspertai vienu ar kitu būdu palaiko savosios šalies atstovus. Ko gero, ne išimtis ir šis kartas, kuomet greta Rusijos, Kroatijos ir Slovakijos atstovų vertinimo komisijoje dirbo žinomas Lietuvos chorvedys R.Daugėla. Tikiu, kad sulaukėme objektyvaus jo palaikymo, nors be aukštų kitų keturių narių ir komisijos pirmininko vertinimų tikrai nebūtume pelnę tokios gausybės apdovanojimų. Sulaukėme daugybės gražių atsiliepimų tiek iš R.Daugėlos, tiek iš Kroatijos atstovo, kompozitoriaus, dirigento ir vokalo specialisto B.Starko, kurį sužavėjo ansamblio vokalinės galimybės, tolygus suderintų balsų skambesys. Gausybę pagyrų „Acusto“ pažėrė ir žiuri pirmininkas, nuo pat pirmojo konkurso komisijai vadovaujantis legendinis rusų chorvedys V.Uspenskij.

Acusto Peterburgas 2017 3 (2)
Ansamblis „Acusto“ gyvuoja jau septynerius metus. Ar per tą laiko spėjo susiformuoti tam tikra ansamblio garsinė charakteristika, stilistiškai artimesnis repertuaras, galų gale – tam tikros kertinės savybės, kurias galima būtų pavadinti vizitine kolektyvo kortele?


Manau, kad pagrindinė ansamblį reprezentuojanti savybė – jo siela. Ne dažnas kolektyvas gali pasigirti tokia bendra pajauta, idėja, požiūriu į muzikavimą. Be išimties kiekvienas ansamblio narys spinduliuoja noru muzikuoti, bendru skambesiu perteikti klausytojams atliekamo kūrinio dvasią ir atlikti tai aukščiausiu lygmeniu. Žinoma, tai ne visada pavyksta, mus nuolat lydi tiek sėkmė, tiek maži nusivylimai, bet bendras gėrio, šilumos ir atsidavimo muzikai pojūtis, dovanojamas publikai veda mus pirmyn. Daugelis ansamblio narių, nebūdami profesionaliais muzikantais, čia atranda tarsi kitą pasaulį ir galimybę išreikšti save. Kaip pasakė dirigentas K.Matsushita, mūsų privalumas tas, kad nesame profesionalus kolektyvas, gaunantis nuolatinį atlygį už pasirodymus, nes vedini muzikavimo idėjos mes neprarandame nuoširdumo ir tam tikros, nepakartojamos ansamblio dvasios. Žinoma, dar viena unikali ansamblio savybė – jo skambesys, kuriamas kruopščiu darbu repeticijose ir nuolatiniu kiekvieno nario dėmesiu ne tik atliekant savo partiją, bet ir girdint visus kitus kolektyvo narius. Kad ansamblio tembras ypatingas, liudija ne tik aukšti konkurso komisijos vertinimai, bet ir iš užsienio kolegų girdėti epitetai, lyginantys „Acusto“ su skambančiais vargonais ar klausiantys, kokiu būdu kolektyvas išgauna tokį monolitinį skambesį.


Kokį įspūdį kolektyvui paliko Peterburgo kultūrinė terpė, jo muzikinė dvasia?


Įspūdis didžiulis, žadinantis norą ten nuvykti dar ir dar kartą. Miestas spinduliuoja didybe, prabanga, menų ir architektūros koncentracija viename taške. Tai – tikra aukščiausio lygmens menų sostinė. Atskiro pagyros žodžio verta Peterburgo publika – ji atlikėją tarsi valgo ausimis, klauso labai įdėmiai ir sukauptai, atsilygina gausiomis ovacijomis. Koncertų metu pasidavėme publikos dėmesiui, norui mus girdėti, o ji savo ruožtu darė tai su gurmanišku pasigardžiavimu. Tas dalinimasis malonumu bei šiluma leido mums sukurti bendrą terpę su intelektualiąja Peterburgo publika ir taip pelnyti jos simpatijas.


Kas ansamblio „Acusto“ laukia ateityje? Kokia jo vizija žvelgiant į penkerių – dešimties metų perspektyvą?


Šie metai ansambliui buvo itin intensyvūs, o ir grįžus iš konkurso nebuvo kada atsikvėpti – laukė kompozitoriaus Lino Balto sukurtos oratorijos „Rugių medus“ premjera Rumšiškėse, vėliau – darbas choro dirigentų vasaros akademijoje su dirigentu iš Indonezijos Tomyanto Kandisaputra. Žvelgdamas į tolimesnę perspektyvą, norėčiau kad „Acusto“ taptų Lietuvos pasididžiavimu, reprezentaciniu profesionaliu kolektyvu, gebančiu profesionalumą derinti su nuoširdumu, neprarandant anksčiau įgytos gyvo muzikavimo auros. Mūsų darbas neatsiejamas nuo meno, nuo muzikos ir jame bet kokiam pilkam jausmui, rutinai ar pagiežai vietos nėra. Tikiu, kad sulauksime dėmesio ne tik iš publikos, bet ir iš valdžios ar verslo atstovų, dainuosime ne tik vedini idėjos, bet ir turėdami tam tikrą finansavimą, tinkamas sąlygas repeticijoms, o galbūt – netgi savo vardo reprezentacinę koncertų salę, kurios akustinės savybės nenusileistų garsiajai Peterburgo Kapelai. Esu tikras, kad ir toliau išlaikysime aukštą profesionalumo lygmenį, nuolat plėsime savo žinias keliaudami po visą pasaulį, dirbdami su įvairias kultūras atstovaujančiais dirigentais, tapsime žinomais, mylimais bei laukiamais tiek visoje Lietuvoje, tiek kitose šalyse.

2017-08-17

Parašykite komentarą