Amžiną atilsį chorvedžiui Jonui Paviloniui

Pavilionis m

‎ 

Šią pavardę išgirdome tada, kai į kultūros namus atėjo naujas chorvedys dirbti su Punsko kultūros namų mišriuoju „Dzūkijos“ choru. Atvažiavo visuomeniškai nusiteikęs žmogus, didelis chorinės muzikos mokovas ir specialistas. Gal todėl mums pasirodė neįdomus, gal buvo peraugęs mūsų nejudrią visuomenės mąstyseną, todėl nepajėgėme Juo žavėtis ir neturėjome jėgų sekti Jo takais. Tiesiog sunku buvo kopti į tą pakalnę, į kurią Jis mus šaukė.

Bet Punsko licėjuje jau kelerių metų įdirbį turėjo moksleivių choras, kuris ir prisikalbino vadovą iš Punsko nebėgti. Ir čia gražų laiko tarpsnį vyko darnus bendradarbiavimas – savo profesionalią patirtį turintis žmogus stengėsi jėgų netausodamas palikti pėdsakus mūsų krašte. Ir licėjaus jaunimas uoliai Jį priimdamas kėlė savo muzikinę prusą. Sąlygos buvo palankios, nes jau ne vienus metus veikia čia muzikos mokykla, padedanti sudaryti palankią profesionalesniam darbui atmosferą. Prie Punsko licėjaus choro Jonas pratino ir savo sūnų pianistą Dainių – žmogų, kuris augęs muziko šeimoje pats į muziką žvelgė ne tik akimis ir ausimis, bet ir širdimi.

Jau daugiau nei dešimt metų Joną Pavilonį turėjome savo tarpe. Tapo Jis didžiąja dalimi mūsų kraštiečiu. O ar Jį pažinojome? Deja, tik iš matymo ir iš scenos. Jautėme, kad tai visa siela atsidėjęs choro dirigentas ir pedagogas. Sutikę pasilabindavome ir džiaugėmės likimo mums pažerta dovana. Ir tik atsistojus prie liepto galo galime apsižvalgyti ir susipažinti su žmogumi, kuris mums paliko savo didžią jėgų dalį ir šiandien jau iš dangaus spindinčią skaisčiąją sielą.

Licėjaus mišrųjį chorą vadovas perėmė be vardo. Kadangi matė šio sambūrio perspektyvumą, sumanė siekti choro krikštynų. Reikėjo parinkti ir vardą, kuris būtų lygiai perspektyvus. Kreipėsi į mane, kad ką nors pasiūlyčiau. Po kelių dienų svarstymų ėmiau piršti „Pašešupių“ vardą. Juk gyvename Šešupės – Maironio apdainuotos upės – ištakose ir krantuose. Gal vadovas tikėjosi ko nors kito, bet prašiau, kad savaitę-dvi pavaikščiotų su šiuo vardu. Po savaitės pareiškė, kad jau kito vardo net nenorėtų ieškoti. O koncerte, kuriame įvyko choro vardynos, pareiškė: „Mes dairėmės kažkokio vardo, kuris aprėptų gerą Europos dalį, dairėmės kažkur po Berlyno apylinkes, o čia, pasirodo, pakojuos turime savo didelių perlų.“

Jonas Pavilonis gimė 1944 m. gruodžio 2 dieną Dambravos kaime, Marijampolės rajone. Mokėsi Marijampolės internatinėje ir vaikų muzikos mokykloje. Čia moksleivių pučiamųjų orkestre pūtė valtorną. Valtorna tai varinis į kelis žiedus suraitytas pučiamasis muzikos instrumentas. Tokius kitados Vokietijoje vartodavo medžiotojai skelbti žygio pradžią ar pabaigą, ir instrumentą pavadino „miško ragu“.

1963 m. Jonas įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją, kur grojo studentų pučiamųjų ir simfoniniame orkestre. Deja, mokslus nutraukė sovietų armija. Jam dar pasisekė, nes 1964-1966 m. tarnauti teko senosiose baltų (prūsų) žemėse – Tilžėje, kurią atėjūnai perkrikštijo Sovetsku. Čia kaip praprususį muzikantą priėmė griežti kariuomenės pučiamųjų profesionaliame orkestre. Jonas pūtė klarnetą, o džiazo orkestre skambino fortepijonu.

Išėjęs iš kariuomenės 1967-1972 m. Lietuvos valstybinėje konservatorijoje neakivaizdžiai tęsė studijas garsaus muziko pedagogo chorvedžio docento Juozo Karoso klasėje.

Nuo 1966 m. Jonas pradėjo vadovauti Alytaus rajoninių kultūros namų estradiniam ansambliui, 1967-1984 m. vadovavo rajkoopsąjungos moterų vokaliniam ansambliui, kuris tapo respublikinių „Sidabrinių balsų“ laureatu ir prizininku.

1968-1972 metais vadovavo Alytaus mašinų gamyklos mišriajam chorui. Parengė jį 1970 metų respublikinei dainų šventei ir konkurse pelnė prizinę vietą. 1983-1987 m. vadovavo Alytaus „Snaigės“ šaldytuvų gamyklos vyrų chorui ir 1984-1986 m. švietimo darbuotojų moterų chorui. Nuo 1986 iki 1988 m. dirbo su švietimo darbuotojų moterų vokaliniu ansambliu, kuris 1986 m. tapo respublikinio „Sidabrinių balsų“ konkurso laureatu.

Nuo 1993 metų Jonas perėjo dirbti į Dzūkijos vidurinę mokyklą muzikos mokytoju ir vyresniųjų klasių merginų choro vadovu. Chorą parengė 1993 m. vykusiai moksleivių dainų šventei bei 1998 m. Vilniuje vykusiasi II pasaulio lietuvių dainų šventei.

Pats sėkmingiausias ir brandžiausias Jono Pavilonio darbas Alytuje buvo darbas su Alytaus kultūros namų mišriuoju choru, kuris 1981 m. tapo miesto mišriuoju choru ir buvo pavadintas „Putinu“. Šis sambūris vadovo kruopštaus darbo pastangomis išaugo iki pavyzdingos choro studijos. Nuo 1975 m. dalyvauja visose respublikinėse dainų šventėse bei 1990 m. Lietuvos tautinėje dainų šventėje, o 1994 m. Pirmojoje bei 1998 m. Antrojoje pasaulio lietuvių dainų šventėse Kaune ir Vilniuje.

Pirmųjų ir kitų prizinių vietų šio chorvedžio vadovaujamas „Putinas“ pelnė respublikinių dainų švenčių, Stasio Šimkaus, Česlovo Sasnausko, M. K. Čiurlionio konkursuose, liaudies dainų festivaliuose Panevėžyje. 1993 m. dalyvavo tarptautiniame chorų konkurse Švedijoje, 1997 m. Stasio Šimkaus konkurse Klaipėdoje. 1996 m. Vokietijoje su Braunschweigo miesto simfoniniu orkestru „Putinas“ atliko A. Dvoržako „Stabat Mater“. Lotyniškai „Stabat Mater (doloroza)“ reiškia „Stovėjo Motina (graudulingoji)“. Šio koncerto yra išleistos dvi plokštelės. Choras yra parengęs ir daugelį kitų stambesnių kūrinių, apvažinėjęs su koncertais Lietuvos miestus ir miestelius, dalyvavęs įvairiuose kultūros renginiuose, dainavęs Rusijoje, Lenkijoje.

Jonas Pavilonis buvo Trakų, Alytaus, Prienų, Varėnos, Veisiejų rajonų dainų švenčių ir I pasaulio lietuvių dainų šventės Kaune dirigentas. 1989-1994 m. Lietuvos chorų sąjungos prezdiumo narys bei Lietuvos muzikų draugijos narys, kur ėjo Dainavos krašto pirmininko pareigas. Harmonizavo ir aranžavo dainas chorams bei vokaliniams ansambliams. 1985 m. buvo apdovanotas Kultūros žymūno ženklu.

Mus visuomet užklumpa netikėtumas. Taip ir šiemet rugpjūčio 14 d. nieks nenujautėme, kad Joną Pavilonį scenoje matome paskutinį kartą. Buvo tomis dienomis sunegalavęs, sunkiai laikėsi, karščiavo. Akompanavo Alicijų Liaukevičienės ir  Baranauskienės dainoms, dirigavo „Pašešupių“ chorui, kuriam akompanavo pianistas Dainius Pavilonis. Džiaugėsi su choreografine grupe „Jotvos aidai“ bendradarbiavimu. Pasižadėjo ir kitais metais nenuleisti rankų ir vėl dalyvauti bendrame mūsų koncerte, kuris turėjo vykti rugpjūčio 11-ąją Punsko dienose. Punsko kultūros namuose liko neblėstantis Jo asmens ir darbų šešėlis. Dar šiemet klausėmės tarp daugelio kitų ir Jo sukurtų dainų „Pašešupiams“ „Tėviškės gaiva“, „Svajų galia“, ir Dainiaus Pavilonio ištraukos iš roko miuziklo „Komanto arija“. Šiame koncerte „Pašešupiams“ Jonas Pavilonis dirigavo paskutinį kartą.

Tegu ilgai mumyse negęsta šviesus kilnaus Lietuvos ir Dainavos sūnaus atminimas. Jis čia tarp kitų paliko savo dvasios kūrinį „Pašešupiai“ ir savo profesionalaus gyvenimo paskutines jėgas.

Išeik pasitikti, Lietuvos žeme, kilnaus savo Sūnaus. O mes Jo vardo niekados nelaidosime.

Susigyvenome su Jumis, Jonai Paviloni, tai niekados iš mūsų ir neišeik!

 Algis Uzdila

Punskas

Parašykite komentarą