Gavėnios koncertas – lietuvių ir japonų bendrystės išraiška

 

 

 

LINA DUMBLIAUSKAITĖ – JUKONIENĖ

Senovės graikai muziką vadino dievų kalba. Kai kovo 23 d. nuaidėjo Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios skliautai, rodės, suvibravo Visata. Gal iš tiesų muzikos garsais žmogus kalbasi su savo Kūrėju? Ypač dabar, Gavėnios metu, kai žmogus kviečiamas į Prisikėlimą. Į mūsų širdžių Prisikėlimą. Nors programoje rašoma, kad koncertas skiriamas Kunitachi Muzikos Koledžo (Kunitachi College of Music) 90-sioms ir Koledžo choro įkūrimo 20-osioms metinėms paminėti (Tokijas, Japonija), norom nenorom šis koncertas asocijavosi su Velykų artėjimo laiku, juolab, kad pati muzika, aplinka ir koncerto turinys vedė į tokius apmąstymus. Šis koncertas laikytinas dviejų tolimų tautų – lietuvių ir japonų – kultūrinės bendrystės išraiška. Pajutome, jog muzikai neegzistuoja nei nuotolis, nei nacionalinių tradicijų barjerai.

Koncerto akcentu laikytina Jurijaus Kalco ciklinio kūrinio „MAGNIFICAT“ premjera Lietuvoje. J. Kalco „MAGNIFICAT“ jau skambėjo Japonijoje, kitose šalyse, tačiau kūrinio premjera tėvynėje autoriui buvo ne tik didelė šventė, bet ir atsakomybė. Šį kūrinį autorius parašė draugų iš Japonijos užsakymu, prieš keletą metų jam laimėjus konkursą su kūriniu „Missa brevis“. Matyt, japonus sudomino (o gal ir sužavėjo) kompozitoriaus muzikinis mąstymas. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje J. Kalco „MAGNIFICAT“ atliko Kunitachi Muzikos koledžo merginų choras su solistu tenoru (Yoshihito Shikanai) ir vargonais (vargonininkė Kinue Aota). Tai iškilmingas ir kartu šviesaus džiugesio kupinas kūrinys, kuriuo Dievo Motina Mergelė Marija garbina savo Viešpatį: „Magnificat anima mea Dominum“ („Mano siela šlovina Viešpatį“). J. Kalco „MAGNIFICAT“ – tai vientisas aštuonių dalių ciklas, persmelktas vienos idėjos: Magnificat anima mea Dominum, Ecce enim, Et misericordia, Fecit potentiam, Esurientes, Suscepit Israel, Sicut locutus est ir Gloria.

Sudėtinga detaliai vertinti vieną kartą išgirdus nepažįstamą kūrinį, tačiau autoriaus aspiracijos įgyvendinant savo sumanymą, sakyčiau, pavyko. Išlaikytas vientisas stilius, neperkrauta muzikinė kalba, tikslingai panaudotos choro vokalinės raiškos priemonės. J. Kalcas, pats būdamas chorvedys ir dirbdamas su chorais, žino choro skambėjimo subtilybes. Japonų merginų chorui dirigavo Yastoschi Araki, subtiliai jausdamas muzikos dvasios virpėjimus. Choras skambėjo darniai, šviesiai, džiugiai, ansambliuodamas su Šv. Kazimiero bažnyčios vargonų spalvomis. Į choro skambėjimą natūraliai įsiliejo solisto Yoshihito Shikanai skaidraus tembro tenoras. Choras pasirodė imlus dinaminiams niuansams, jautrus tembro spalvų pokyčiams. Bendras choro vokalas niekuo nesiskyrė nuo mums jau įprastų Europos chorų. Įdomu tai, kad visą ciklinį kūrinį dainininkės dainavo mintinai, be natų. Puiki japonių atmintis! (O mūsų chorai sykiais ir nedidelės dainelės negali padainuoti be natų…). Tiek J. Kalco kūrinys, tiek japonų choro dainavimas paliko puikų bendrą įspūdį, bylojantį apie aukštą geografiškai mums tolimos šalies muzikinę kultūrą. Geografiškai, tačiau ne dvasiškai. Jurijaus Kalco „MAGNIFICAT“ prakalbo muzikos garsais, suprantamais visiems, nes ir mūsų Kūrėjas taip pat yra VIENAS visoms tautoms.

Koncerte dalyvavo Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos mišrus choras, vadovaujamas Romualdo Gražinio (chormeisterė Gitana Trimirkaitė). Čiurlioniečiai padainavo Donato Zakaro „O SALIUTARIS HOSTIA“, Pierre Calmelet „ALLELUIA“ ir mums gerai žinomą Vaclovo Augustino „TĖVYNE MŪSŲ“ . D. Zakaro „O SALIUTARIS HOSTIA“ nuskambėjo jautriai apmąstant kertinę kūrinio idėją – kūrinys visada mažesnis už savo Kūrėją. Autorius ir atlikėjai aiškiai žino, kam skiriamas kūrinys. Itin sudėtingame P. Calmelet „ALLELUIA“ tiek choras, tiek dirigentas suskambėjo išradingumu ir muzikos pojūčio gilumu. Manęs jau nebestebina R. Gražinio profesionalus, giliai išjaustas Muzikos girdėjimas. Toks yra šio choro dirigento „kūrybinis veidas“. Duok, Dieve, kad jis niekada nesikeistų.

Koncerto pabaigą apvainikavo japonų ir lietuvių jungtinis choras. Abu chorai padainavo Teiichi Okano „FURUSATO“ (Gimtinė), eilės Tatsuyuki Takano ir M.K Čiurlionio harmonizuotą lietuvių liaudies dainą „LAKŠTANGĖLĖ“. Dirigavo atitinkamai Yastoshi Araki ir Romualdas Gražinis. Buvo labai gražu. Ir ne tik dėl to, kad abu chorai skambėjo darniai. Buvo gražu, kai lietuviai dainavo japoniškai, o japonai lietuviškai. Turbūt negali būti nieko gražesnio, kaip dviejų geografiškai tolimų tautų bendrystė per MUZIKĄ.

Taigi 2015 m. kovo 23 d. Šv. Kazimiero bažnyčioje išklausėme prasmingą Gavėnios meto koncertą. Įtariu, jog rengiant šį koncertą, Jurijus Kalcas padėjo daug pastangų (tai rodo skoningos koncerto afišos bei programos), idant svečių iš Japonijos koncertas įvyktų Lietuvoje. Norisi tikėti, jog ne paskutinis. Belieka nuoširdžiai palinkėti Jurijui Kalcui ir koncerte dalyvavusiems chorams tolimesnio prasmingo kūrybinio bendradarbiavimo. Ne taip seniai sveikoji Lietuvos dalis paminėjo mūsų valstybės Nepriklausomybės 25-metį. Šis dviejų tautų kūrybinės draugystės koncertas – tai dar vienas gražus žiedas, įpintas į Lietuvos Nepriklausomybės vainiką.

R. Mikalajūnienės nuotr.
 

Parašykite komentarą